Trolis Mertonas

Trolis Mertonas nusipirko kavos, kurią manė išgersiąs pakeliui į darbą. Taip ir atsitiko. Tačiau savo nelaimei (ar laimei?) šį kartą tai jis nutarė padaryti prisėdęs ant suoliuko miesto skverelyje, o ne eidamas, kaip visada, kad neišsimuštų iš ritmo, tiesiu takeliu.

Pro šalį žygiavo laimingos poros, mamos su vaikais, vaikai su tėčiais, šiaip aiškios ir neaiškios porelės, ir visas šis nepertraukiamas judėjimas taip užliūliavo trolį  Mertoną, savotiškai apsvaigino, kad jis ne tai kad pamiršo pasižiūrėti į laikrodį, bet  visiškai nebenorėjo to daryti. Dar daugiau – laikas jam staiga pradėjo rodytis visai beprasmiu dalyku, bent jau tikrai niekaip neįtakojančiu žmogaus gyvenimo ir jo santykių su darbu. Jautėsi taip, kaip laisvasis fermeris dirbantis vien savo prasimaitinimui, o tuo pačiu – ir malonumui, nes jei tik prasimaitinimui, tai tie dalykai praktiškai ir neatsiejami: gali valandžiukę sėdėti stebėdamas tave sudominusio kirmino nugaros linkius jų pakilimų bei nusileidimų metu, gali žiūrėti į bitę žiede, kažkokiu tai stebuklingu būdu vis neuždūstančią nuo žiedadulkių, – viskas priklauso nuo tavo estetinio skonio ir gal net nuo lyties, o paskui atsistoti ir panerti rankas į purią žemę po gėlės šaknimis, nepažeisdamas jų,  o tik ištraukdamas pienių vyno pradininkės galingąją šaknį. Tokio gyvenimo principas glūdi tame, kad viską spėji ir viską pasidarai, bet viskas tėra vienas didelis, nepaliaujamas ir nepertrūkstantis malonumas.

Kaip tik tą malonumą dabar ir aptiko Mertonas, apčiuopė savo galingomis, troliškomis plaštakomis, šiuo metu  ramiai suguldytomis ant kelėnų kaip du dideli kuršių laivai (nes tarp kitko viskas vyko Lietuvoje) išnirę iš praeities ir gyvesni nei gyvieji. Apčiuopė ir nebesiruošė paleisti, o tik narpliojo visą atrastąjį lobį kuo greičiau prie pasąmonėje tūnančių vingių, kad taip pat netikėtai  staiga ir neprarastų jo  pamiršimuose, kaip kad ir atrado. Narpliojo, kol kas kaip mažą kuršių laivelį, visai nesidomėdamas ir negalvodamas apie antrąją šio malonumo dalį, nes žinia gi – jis nebuvo fermeris. Viena diena gali būti išsisukimų diena, bet visos likusios tikrai išmuštų aną, šįryt jo taip lengvai apleistą tiesųjį takelį, ligi šiol visada patikimai nuvesdavusį Mertoną į darbą, iš po kojų.

Dienų atsirado ir daugiau, pinigų kavai vis dar užteko ir trolis Mertonas mėgavosi tuo, ką buvo atradęs. Santykiai su darbu nutrūko natūraliai ir neskausmingai, turbūt, jei būtų turėjęs moterų, lygiai taip pat nejuntamai ir neskausmingai būtų skyręsis ir su jomis, bet dabar gi, kaip žinome, jis buvo jau senas, bjaurus, didelių plaštakų trolis, todėl gyveno kaip buvo įpratęs – vienas. Likusios žmonių idėjos apie trolius bei jų apibūdinimai visiškai neatitiko tikrovės, na bent jau po virsmo tai tikrai, nes, kaip matome, trolis mėgavosi saule, žmonėmis, lygiai kaip ir visa kita jį supančia aplinka, negyveno oloje ir vienintelė jo brangenybė buvo ta, kurią ką tik buvo aptikęs ir priraizgęs prie savo pasąmonės, nes kalbos apie jo kvailumą pasirodo buvo tikros ir jis tą pats puikiai žinojo – ko nepriraizgysi, tą tučtuojau pamesi. Iki šiol jis taip elgdavosi ir darbe –  visada, kai tik jo rankos ilsėdavosi ant kelėnų, didelės, baisios ir troliškos, tuo pat metu jos visada ką nors nepaliaujamai raizgydavo ir prie pasąmonės.

Iki tol, kol ta fermeriui natūraliai išsisprendžianti problema iškilo ir troliui Mertonui, skverelyje atsitiko keletas netikėtų, ne itin malonių dalykų, bet paskui viskas natūraliai nusistovėjo – žmonės pripranta net prie trolių, jei mato juos kasdien. Ir visai nesvarbu, kad ir toliau vadina juos troliais, nes juk suprantama, kad jiems visada reikalinga žemesnė kategorija, nes jų aukštesnioji pasimato tik pastarosios fone.  Tačiau pripranta taip, kad net esti tuo labai patenkinti.

Priprato ir skverelio „gyventojai“, nors būta kalbų, kad tas netikėtai atsiradęs ir dienų dienas ten leidžiantis trolis a – ryja vaikus, b – grobia vaikus, c – yra užkietėjąs pedofilas (mamyčių atsargumo versijos), d – narkomanas, girtuoklis, benamis, valkata, antikristas (bobučių versijos), e – senis su kuriuo galima susitarti ir gauti visko, kas būtina jaunam žmogui – klijų, rūkalų, kvaišalų (moksleivių versijos), f – sugėrovas, sugulovas, pašnekovas (tais žodžiais apibūdinamų žmonių versijos), g – seksualinis maniakas, tiesiog maniakas, laisvasis medžiotojas (moterų versijos). Tačiau kai nė viena iš šių versija nepasitvirtino, arba bent jau nė vienos nebuvo įmanoma įrodyti, žmonės pamažu nusiramino ir gana greitai trolis Mertonas tapo jų gyvenimo dalimi.

Po to, trolis Mertonas, nors ir būdamas visišku kvailiu, suvokė, kad jau atėjo laikas spręsti tą klausimą, kuris fermeriui išsisprendžia savaime – pragyvenimo ir išgyvenimo. Buvo keletas variantų, tačiau Mertonas žinojo tik du, nes, kaip žinia, buvo tik trolis, o jie labai, labai kvaili. Jis iš karto pasirinko antrąjį, nes manė jį esant teisingu, ir net naudingu ne vien jam. Pirmasis buvo elgetavimas, nes kepurę, nors jos ir nepaminėjau, trolis Mertonas turėjo ir tada, kai aprimo pradinės skverelio „gyventojų“ aistros, lengvai galėjo ją pasidėti šalia savęs ir jei ne iš jų, tai bent iš praeinančių, būtų kažkiek tai susirinkęs. Ką gali žinoti, gal net susikrovęs turtus. Ir ką gali žinoti, gal būtent dėl pastarosios galimybės jis šito ir atsisakė, nes turtai vėl gi, - jie juk taip pat reikalauja atitinkamo darbo, o dirbti Mertonas nebeketino.

Skverelis buvo pilnas visko – šiųmetinių ir net pernykščių lapų, kurie visada būdavo išvežami į mirtį, neskaitant tų kelių, kuriems pasisekdavo vykusiai užsislėpti, bet ir tas kelias lygiai taip pat nuvesdavo juos į  mirtį, tik tiek, kad tai įvykdavo jų natūralioje aplinkoje, o ne kažkur tai prieglaudoje; vaikų žodžių skambesio, kaip iš jūros dugno kylančių ir vėl ten atgal be naudos dzingsinčių perlų; nuogų moterų blauzdų, raustančių pamažu nuo jas supančių žvilgsnių, įkaistančių kartais labiau net už širdis, o paskui lėtai bąlančių, kai niekas taip ir nepastebėdavo nuo ko ir kodėl jos iš tikrųjų parausta;  keiksmažodžių, dar neatrastų ir neužfiksuotų jokiuose šaltiniuose, savo nematiniu, o perregimu skambesiu nekapojančių it kirviais kalbos padargų bei kalbančiųjų mentaliteto; galų gale, buvo ir tų, jau sukapotųjų, savo degradacijos šlovės viršūnėje atsidūrusių, kuriuos gražius beprisimindavo vienas Mertonas. Visiems kitiems, jie jau buvo žlugę žmones, tačiau trolio Mertono atmintyje ir akyse jie tebestovėdavo greta, tarsi pasidalinę į du žmones, vienas gražus, žvelgiantis iš anapus, o kitas baisus, žvelgiantis į anapus, arba į niekur, bet nei vienas, nei kitas jau nebegalintys peržengti juos skiriančios nematomos linijos ir susijungti.  Mertonas matė juos, nes apdairiai, kaip ir viską, buvo prisiraizgęs savo didelėmis, troliškomis plaštakomis prie pasąmonės klodų, jos nesuskaičiuojamų podėlių.

Ir dar daug ko buvo skverelyje, visko tiek, kad būtų užtekę jei ne pusšimčiui, tai penkiems mertonams tikrai, ir visa tai – ėjo į pražūtį. Begalę metų prieš Mertoną tūkstančiai šypsenų, vaikų juoko ir ašarų nugrimzdo į nebūtį. Nes visi buvo rimti, užsiėmę žmonės ir niekas nemokėjo, niekam nė į galvą nešovė, kad galima rinkti tokius dalykus ir jais apsikrauti savo sąmonę. Iki Mertono. Iki labai labai kvailo trolio Mertono, kuris netgi gyveno Lietuvoje, nesilaikydamas jokių legendų ir jų taisyklių. O juk visa tai -  buvo maistas. Puikus, nuostabus maistas, kurį, nors Mertonas ir vadino valgymu, tačiau tikslingiau būtų buvę vadinti perdirbimu, nes tai, ką vėliau su juo padarydavo tas trolis, vėl tapdavo tinkamu dalyku naudotis žmonėms.