Kaip norėtume tiesūs stovėti
banguojančioje laiko jūroje,
jos dosnioje ir žiaurioje didybėje,
panašioje paeiliui į vienuolių giesmę,
gerokai pakeistą, didįjį poilsį,
vėliau į skurdžias ir rimtas melodijas,
kai akordeonas įsismarkuoja, plyšta
ir nuneša melancholiją toliau už mūsų juoką.

Ir lygiai išlaikyti širdį,
patikėti mūsų dienas vėjo skutikliui,
vėjo, kurs pučia vaiskus per sausio kalnus,
iki vėlumos ribojančius žemyno gelmėj
seną jūrą ir jos žmonių prekybą.
O ten, šviesoje, mes paliktume
augti ir plėstis, augti ir ilsėtis
gyvatės žiedus,
kurie formuojasi priešais mūsų kūnus,
visa ši medžiaga, įkvėpta aistros,
gyvenimo maitintoja ir sargė...

Nes būna valandų, kada atrodo,
užtektų mums tiesiog ramiai prisėsti
trumpoj žiemos žolėj -
ant to tvirto, nudilusio ir vis atgimstančio kilimo,
panašaus į išretintą minią, -
idant išvystume mūsų žvilgsnį, nušlifuotą
visų laiko dovanų
(mažutėlių priėmimo arba gedulo skausmo)
ir suprastume, net jei žygiuojame
galbūt į patį baisiausią siaubą,
mums tikrai bus duota
mylėti ir būti mylimiems, galėti ištarti:

„Pažvelkite, šitiek medžių, o šie migdolų medžiai,
kurie įsišaknija ir dabinasi ištikimais stebėtojais...
Pažvelkite, jokios paslapties, tereikia išplėsti
savo šnerves ir savo sielą trinti
į jų raukšlėtus, suskeldėjusius kamienus,
kurie vis dėlto šypsos kaip apleistas Kristus,
nuo kurio niekas - nei galybės, nei pamokos
mūsų neatskirs...“
Ir sakyti žodžius šiuos be melo.

Pascal Riou

Noriu miego.

Tsiaip, tai ats neturiu niekam jokių priekaitstų...Nets kokts man tskirtumats galų gale? Aitsku, kad jokio. Todėl tikrai, niekam jokių priekaitstų ir nutsitskundimų, tikrai tikrai, pa.

Baikit kliederius.

Užteks tų ramunių.
Rožių taip pat:D

ūūūM.

nebeištversiu, - tuojau sprogs puodelis ant palangės.
mano stiklo vaza išsilies į laukus žiedais paprastais dyviniausiais
besimaskuojančiais pavasariu. apčiuops, apčiupinės net pakeles,
paplentėmis prasilėks kaip uraganas, upelis pavasario linksmai garmantis,
gal net iki Karaliaučiaus. - įkris į Kristijono kišenę, perplėš ją
ir išsmuks tolimesniam lėkimui, o tas būrų ganytojas
nusikeiks sodriai lietuviškai, trumpam pamiršęs Dievą
ir įkops vėl į saulelę tiesiog mūsų akyse, akivaizdoj mūsų
šios žemės vabalėlių būrų linksmai besikliaujančiu
amžinumo stebuklu šios žemės laikinos, atspindžiu jos
akyse mūsų įstrigusiu ir bešokančiu, linksmai bešokančiu
dance dance dance su būrišku spragilu per kuprą.

matai, kaip gražu, kaip nepaliaujamai miršta princai „tiesos“ takuose,
todėl įdėk į mano lūpas šypseną, mielas troli, nepriklausomas
nuo šio gyvenimo aukso kasyklų ir turintis rankas, kuriomis gali
priraizgyti savo brangenybių lobius prie mano pasąmonės taip,
kad jie nepažeistų širdies, nežeistų savo deimantiniais teisingumo kraštais,
neperpjautų jos į dvi dalis, o – paliktų nedalomą, kaip ir savo,
kuri tik prigludusi, tik prisišliejusi ir čiulbanti kelio dulkes į mano arterijas,
vėjo voratinklį vėdluojantį rišanti ant kraujo indų ir pirštų čiuopiančių tavo žaizdas –
neįsipjausiu į jas apsupta geriausio audimo voratinkliais,
nejausiu žaizdų, užsitrauks jos vos atsiradusios, kaip ir tavosios,
nepažeidžiančios pačios meilės fabulos, neįtakojančios bučinio lengvumo,
nuo drugelio sparno nuskinto ir patupdyto ant mano lūpų,
godžiai geriančių vasarą, tobulus pasaulio padarinius, net troliškumą
nesudarkytą civilizacijos skalpelių, kur silikonas grožio dievas ir
troliškoms mūsų akims, kas dieną stebinčioms drugelio sparnų
tobulą grožį yra tik bjaurastis. bjaurastis prikibdyta prie jūsų,
jus ryjanti dieną ir naktį versdama robotais. atsikratykite jos –
išlaisvinkite natūralųjį troliškumą, kuris niekada neišmatuojamas
tiksliais diametras ir neįrėmintas tobulai apskaičiuotame lubų
ir sienų santykyje,  lygmenyje kabo tobulai impotentinškas meilei
sekso amžiuje ir pririštas tik prie jo, vien  jam pavaldus.
meilės atstumai jam per ilgai, distancijos per žiaurios, kad lengvomis
nubėgtų kojomis, todėl -  seksas yra tik seksas, atskirtys išoperuoja
troliškumo akordus iš bet kokios gyvenimo muzikos, lieka tik tobulybė
nuo kurios – nusišauk po pirmo jos persivalgymo, arba – virsk silikoniniu troliu.

tik mėčiau akmenėlius į vandenį
virš jo tavo veidas, kurio niekada nepaliesiu.
tik, be jokio tikslo ir prasmės, bet pasirodo
praskėliau lydekai galvą, ešeriui sumušau žandikaulį,
dar gal pusšimtį pritrankiau kuojų ir viskas tik dėl to,
kad norėjau užsimiršti, jog niekada nepaliesiu tavo veido,
kuris lyg ir buvo ištirpęs...bet dabar vandeny
tiek ratilų ir nelaimių, kad atklibinkščiuoju vėl per jį,
ir nekaltinkit niekada paskui, kad sukėliau
antrą pasaulinį tvaną, nes tik vaikščiojau pakrante
be prasmės ir be tikslo, kol ji pasibaigė.

Svajoju nusukinėti kojas mėlynai spintutei.
Teisinuosi tuo, kad dulkės nebeturėtų prieglaudos regionų
Ir tektų iškeliauti joms tiesiai pro langus
Šeštadieniais, kai atidaryčiau į paukščių čiulbėjimą,
Visa jauna ir graži, kaip dvarininkaitė
Parimusi ant žalumos medžių viršūnių...
o iš tiesų, tai tik todėl, kad ji iščiuožtų paryčiais
Lengvai ir nebildėdama. Kad skristų irgi lengvai,
Tiesiog slyste slysdama, visa dangiškai mėlyna,
Su smulkiai baltomis gėlytėmis apačioje,
Mano spintutė.  Kuriai jums neprilygt. Kaip ir man.
Nes negalite nusikarpyti savo sparnų
Prarijusio dienos drakono, nakties raganos
Ir vakaro valkatos nuo savo kūno kaip apsupties.
Negalite jų nukarpyti ir nuo savo daiktų,
Kurių kiekvienas yra gyvas. Tik įkalintas kojose,
Kaip ir jūs rankų virpėjimuose, užuot virpinę
Sparnelius. Laumžirgiai mano, mano žmonės,
Mano daiktai yra gyvesni už jus. Aš esu labiau mirusi,
Nei kažkada mirsite jūs. Todėl, tik todėl,
Paryčiais noriu tylos, kad visi daiktai išeitų
Ir grįžtų nepažadinę laiko tarp mano akių.