nebeištversiu, - tuojau sprogs puodelis ant palangės.
mano stiklo vaza išsilies į laukus žiedais paprastais dyviniausiais
besimaskuojančiais pavasariu. apčiuops, apčiupinės net pakeles,
paplentėmis prasilėks kaip uraganas, upelis pavasario linksmai garmantis,
gal net iki Karaliaučiaus. - įkris į Kristijono kišenę, perplėš ją
ir išsmuks tolimesniam lėkimui, o tas būrų ganytojas
nusikeiks sodriai lietuviškai, trumpam pamiršęs Dievą
ir įkops vėl į saulelę tiesiog mūsų akyse, akivaizdoj mūsų
šios žemės vabalėlių būrų linksmai besikliaujančiu
amžinumo stebuklu šios žemės laikinos, atspindžiu jos
akyse mūsų įstrigusiu ir bešokančiu, linksmai bešokančiu
dance dance dance su būrišku spragilu per kuprą.