Rytodrama

Ryto metą buvo penkios valandos. Tiksliai pamenu. Kai vėl prabudau, laikrodis teberodė penkias valandas. Nei daugiau, nei mažiau. Bet nelygiai – penkios po penkių. Tada taip pat rodė tiek, tiesiog tokiu laiku kai dar nesikeliu paprastai suapvalinu.

Įvykis nuteikė nemaloniai, bet gal tik laikinai? Nemėgstu leisti pinigų elementams vadinamiems viduriukais, o čia ne tik jie, čia daug daugiau – telefūškinas, vadinamas telefonu. O tai jau rimta. Tai jau man dideli nuostoliai.

Ir  tada makt – išlindo 06-šios. Viskas tvarkoje. Nors ne, - kas tada buvo ryte? Ir kada tada buvo rytas? Atsakymų nebuvo. Teliko tikėtis, kad visa kita tvarkoje ir tai praeis savaime, kaip visada kai atsitinka panašūs dalykai ir paskui pasimiršta nutoldami su tam tikrais pagalvojimais – o gal...? O gal taip...? Gal anaip...?

Pusryčių nebuvo tai yra – jų nebuvo šaldytuve: nė vieno kiaušinio, be kurio dienos startas neįmanomas. Kur jie dingo?... Aišku, gali pasirodyti kvaila, bet tik ne man, nes mano šaldytuve visada yra kiaušinių pusryčiams, bent jau vienas tai tikrai, iki šiol dar niekada nėra taip buvę, kad nebūtų. Gyvenime nebuvau to regėjusi ir buvau tikra, kad vakar vakare jie ten buvo – beveik pilnas dėkliukas.

Valgiau kažką, nes nieko kito negalėjau sugalvoti. Tada nuėjau į darbą ir tarpas neveikė. Tiksliau - veikė, bet tik tada, kai pasižiūrėdavau į ekraną, bet kai spaudydavau taip sau, kaip visada ir paskui pažvelgdavau – jokių tarpelių po kablelio ir viskas užraudonuota. Kaskart. Nervino. Baisiausiai nervino. Kaip galėtų nenervinti, kai kiekvieną kartą turi grįžti ir taisyti, ir visiškai nesuprasdama kodėl. Tas irgi nueis į praeitį, kaip ir penkta valanda su kiaušiniais.

Dabar turbūt turėčiau parašyti ką nors apie seksą. Tačiau ką? Visiems juk vis tiek neįtiksi. O tokių, kurie sąmoningai ar ne, net nelauktų kada bus apie seksą, nėra. Iš to turėjau pasidaryti išvadą, kad ką nors vis tiek turiu parašyti. Bet nepasidariau. Nes tarpo klavišas vis dar tebetęsė nervinimo pratybas, o klaidų tikrintuvui kliuvo tik tie kableliai ir tarpo tarp jų nebuvimas. Todėl šiandien teks apsieiti be sekso, kaip ir be kiaušinių. Tiesą sakant – tik jums tai ir tebus sunku. Blaškysitės kaip mėlyni drugeliai pavasarinėse pievose prie drėgnųjų takelių. Gražūs reginiai. Mėgstu juos, gaila, kad dar kol kas retai lyja ir dega kopos.

Na, ar dar norėsite skaityti, nes jau pradedu manyti, kad jūs tik kvailių armija prilipusi prie monitoriaus, kai man tokie tragiški dalykai dedasi iš pat ryto?... Tik nepykite, bet jei perskaitėte iki galo, tai ką man tada galvoti? Apie jus. Apie tautą. Ir apie visuomenę apskritai.