Baigęs darbo savaitę Tokijo Čiuo banke, greituoju traukiniu vykstu į Osaką. Ten koralais ir vandenynu kvepiančiame prefektūros Higaši kaimelyje tobulinu šotokan karate įgūdžius. Vakarais su vietiniais aktoriais rengiame kabuki pasirodymus.
Ruošiuosi vaidinimui. Sėdžiu minkoje ant tatamio apsisiautęs raudoną kimono išmargintą geltonais lotoso žiedais. Balinu veidą. Aš Udzumė – aušros ir linksmybių deivė.
– Greičiau! Pradedam! – barškindamas kardu pro bambuko pertvaras įvirsta šiogunas.
Higaši sceną puslankiu supa ant žolės sėdintys žiūrovai. Gėlių taku, demonstruodamas kūno lankstumą, artėju prie pakylos. Mane lydi šiogunas, už jo palaipsniui prisijungia aktoriai.
Karate padėjo išlavinti kūną. Lankstausi kaip smilga. Kimono skvernai įsuka, uždengia nakties tamsą. Iš Dangaus olos pasirodo saulė, pagauna mane, tekėdama įsuka ir pakelia į Visatą, Kosmoso aukštybes.
– Aš Amaterasu! Aš Udzumė! Banko tarnautojas Akira pasiliko Žemėje, Tokijo banke.
Šokčioju per debesis, glamonėjama lietaus lašų. Žemė transliuoja į Kosmosą:
Senas tvenkinys
Strykteli varlė
Vandens garsas (Matsuo Bashō)
Kimono rankovės transformuojasi į skraidyklės sparnus. Šokio judesiu įsiveržiu į Marso, Jupiterio orbitas. Judesiuose kinta kūno formos. Bematant virstu miniatiūrine geiša. Iš kimono žemyn pabyra jenų banknotai. Sukdamiesi Visatoje trupa mažais skuteliais ir sakurų žiedlapiais nusėja Žemę.
Renkuosi mėlyno pigmento prisodrintas debesų lėkštes, įbedu į jas žaibų kotus, užmaunu žvaigždžių žiedus ir sukdamasi aplinkui gėriuosi savo Kosmine ikebana. Saulė, mėnulis ir žemė. Dangus, žemė ir aš, miniatiūrinė geiša. Visatos indan merkiu kompozicijas. Ar aš nukritęs žiedas grįšiu į šaką?
Žemai kaip kortų namelis dreba Japonijos banko konstrukcijos.
Sklendžiu virš vandens:
audringa jūra!
ir plyti skersai iki Sado salos
paukščių Takas (Matsuo Bashō)
Ilsiuosi. Priklaupusi ant debesų kilimo ruošiu Visatos ir Žemės arbatos gėrimo ceremoniją.
2020-05-30 17:28
Įtraukiantis šokis-proza-poezija. Lyg ištęstas sulėtintas haiku.
Bet kartu ir pilnas energijos. Įdomu skaityti. Ir nematyta.
2020-05-30 11:07
Šiame konkrečiame tekste visų pirma nėra kūrinio, ir reikalas visai ne apimty. Tai labiau primena dienoraštį arba rankos ir fantazijos lavinimą.
Pirmame sakinyje viskas yra gerai, tiesiog kiek perdėtas ir šiam fragmentui nebūtinas pertikslinimas "Tokijo Čiuo" - palikite vieną kurį ir mūsų suvokimas nuo to nenukentės, o sakinys atrodys sklandesnis.
Už drąsą 4.
2020-05-29 15:25
Begalinės diskusijos apie šiukšliadėžę, o į prozą patenka kelių eilučių pasibandymai, pamąstymai, pafantazavimai, asmeninės refleksijos ir visokie pacnežinaukąparašeu...
2020-05-29 15:06
niekam nekenksmingas paistalas
gali čia būti
2020-05-26 22:28
'Karalais ir vandianynų kviapentis kaimialis' - vot dvialktėlėjo bėvejk tykra nu gal kurtai piarskaitita avtėntika biat patom kaškaip lik tuščia ranka pritapita primianinta prijėponinta
2020-05-26 18:49
Tikriausiai čia ir bus tas spektaklis, į kurį mane pakvietė gerbiamas rašytojas...?
2020-05-26 17:27
Baigęs darbą, apsisiautęs kimono, demonstruodamas lankstumą –vyriški įvardžiai nusako vyrišką asmenį, atliekantį moters rolę (raudonas gėlėtas kimono, geiša, arbata ir tt) Toliau: glamonėjama lietaus, sukdamasi gėriuosi, priklaupusi ruošiu arbatos ceremoniją – jau moteriški įvardžiai, o gal net virsmas į moterį? Ar ši transformacija - toks buvo autorės tikslas? Jei taip, tai nelabai supratau šio persikūnijimo prasmę, nors pati idėja gan įdomi.
2020-05-25 22:34
Pradžioje japoniškų realijų vartojimas pasirodė it parodija. Baigus skaityt nė nežinau. Su žiedlapiais momentas patiko.
2020-05-25 22:13
Nuoseklu,įtaigu,vaizdinga ir labai įdomu.5
2020-05-25 21:28
Įdomiai įsikūnyta, daug veiksmo, egzotikos, čia labai vaizdu: „Renkuosi mėlyno pigmento prisodrintas debesų lėkštes, įbedu į jas žaibų kotus, užmaunu žvaigždžių žiedus ir sukdamasi aplinkui gėriuosi savo Kosmine ikebana". Tik 'sukdamasi' gal irgi reikėtų tęsti vyr gimine - 'sukdamasis', kaip kad pradžioj. Pabaiga labai pavykus, atvira. Stebiuosi šiuo gabaliuku...kas įkvėpė, pasakysi?
Erla
