Žodžių drožlės

Einu prie savo stalo lyg prie karsto
Kaip vinį vėl metaforą kalu
Pro pravirą langinę vėjas barsto
Man žiedlapius ir slepias po stalu

Jaučiuosi nelyg dailidė prie varstoto
Išdrožęs Dievą sau iš drebulės
Kitoniškai kad nieks neatkartotų
Jo nieks ir suklastoti negalės

Tikėjimu obliuoju Dievo galvą
Kur kada nors vien kirvarpos krebždės 
Girdžiu kaip jo medinės lūpos kalba
Keistoj šviesoj užgęstančios žvaigždės

Kur mirksi po lietaus dangaus blakstienos
Ir tiek akių susminga į mane
Lyg bandant mikrofoną: „vienas... vienas
Gyvenime esu kaip ir mene

O galbūt atvirkščiai bet drožlės šiltos
Man rangosi tarp pirštų o išties
Kitų kelių nėra tik vienas tiltas
Siūbuojantis tarp miego ir mirties

Einu prie stalo ir merkiu į vazą
Žvaigždynų astrus rožes gvazdikus
Praėjusio rudens... bet vis per maža
Šviesos tamsoj ir vakaras nykus

Prie meno stumia lyg prie ešafoto
Kur šiepia jau dantis giljotina
Kad man varnai akių neiškapotų
Tamsa raiščiu jas užriša. Gana.

Lai vėjas iš vidaus man dangtį varsto
O visa kita lieka sterilu 
Einu prie savo stalo lyg prie karsto
Kaip vinį vėl metaforą kalu