“Kas yra meilė? ” – amžinas klausimas, į kurį sunku tiksliai atsakyti. Dauguma žmonių įsitikinę, kad tai tauriausias ir švelniausias jausmas priešingos lyties būtybei.
Pirmieji teisingi to reiškinio aprašymai randami viduramžių riterių romanuose. Meilės mikrobus, tiksliau, nematomus, maždaug colio dydžio kirminukus pirmą kartą iš miegančio riterio Lonseloto burnos ištraukė burtininkas Merlinas. Iškart praėjo jam bet koks noras mylimosios damos garbei galabyti slibinus, tai yra krėsti kvailystes.
Todėl galima padaryti logišką išvadą, kad meilė – tai infekcinė liga… Kyla klausimas, kokiomis priemonėmis reikia nuo jos gintis. Beprasmiška naudotis bet kokiomis sanitarinėmis priemonėmis – nepadės. Viskas priklauso nuo organizmo atsparumo.
Pagrindinės šios infekcijos nešiotojos yra moterys. Liga baisiai klastinga ir pavojinga. Įsivaizduokite: jūs nieko blogo nenujausdamas sėdite su jauna dama ir plepate lyg niekur nieko…Tik staiga ji kad pažiūrės į jus vylingai… Jūs netenkate žado… Tai ne akys – tai žvaigždės… Jos spinduliuoja švelnumą, jautrumą, gerumą, glosto jūsų širdį balandžio plunksnomis, o svarbiausia – žada tai, apie ką jūs nedrįsote ir pagalvoti. Jūs nejaučiate, o jau sklando iš jos išdykėliškų akių pabėgę nematomi drugeliai.
Patartina: užsičiaupti bei nekvėpuoti ir staiga atsiprašius bėgti į koridorių parūkyti. Kitaip tau amen – gali ruoštis “riteriškiems žygiams”.
Ir jeigu grįžęs iš koridoriaus savo pašnekovės tiesiai paklausi, ar ji išties tau nori duoti tai, ką žadėjo jos akys, priedo dar gali gauti antausį. Nes meilės mikrobai jau sunaikinti, o moters logika mums nesuprantama.
Pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Švelnus rankos prisilietimas, nervingas galvos linktelėjimas, privertęs nuostabiai subanguoti vešlius plaukus, grakštus judesys, švelni šypsena – aš jau nekalbu apie apnuogintas kūno dalis. Visa tai prisodrinta, užnuodyta minėtais mikrobais.
Kenksmingas oras ir tada, kada moteris, rodydama baltus dantis, kvatojasi iš jūsų juokų. Pavojingiausia, kai ji giria tave už išmintį, kai žavisi tavimi ir leidžia tau atverti savo širdį, išsipasakoti savo kančias ir nelaimes. O dar baisiau, kai ima guosti, raminti kaip motina. Visam tam dar galima priešintis, nebūti beginkliu prieš infekciją… Tačiau kad ir kaip tu besisaugotum, vis tiek netyčia kokia nors proga prisiliesi prie švelnaus skruosto! Ir tu žuvęs!.. Tau apsvaigs galva, lyg pirmą kartą savo gyvenime būtum lūpomis palietęs moters veidą, lyg kartu su jos kūno kvapu būtum sutraukęs viso pasaulio orą į plaučius.
Būk tikras, tas kirminukas jau šliaužia į tavo širdį, taisosi ten gūžtą, galanda dantis… O tau atrodo, kad sugrįžo atgal pusė tavo gyvenimo metų, atlėkė užmiršti jausmai iš vaikystės miškų, kvapai saldžiųjų pievų…
Pasireiškia pirmieji ligos simptomai: dingsta apetitas, kamuoja nemiga, kankina kažkokios saldžiai malonios haliucinacijos (kitaip vadinamos svajonėmis). Tai, be abejo, psichinė liga. Sutrinka kvėpavimas. Pamatęs tą būtybę, kuri tave “apdovanojo”, apkrėtė ta liga, pradedi be priežasties jaudintis, burnoje atsisako funkcionuoti liežuvis. Pradedi nekontroliuoti veiksmų. Kol galų gale išsirengi į “slibinų me-džioklę”. Ir primedžioji tų “slibinų”galybę, “priskaldai” begalę malkų… Vis tiek net ir patys kvailiausi tavo poelgiai yra skatinami ir toleruojami. Visi jie atliekami, atseit, kilnios meilės vardan…
Juokingiausia, kad toji infekcijos nešiotoja, kuri tave nuolat maitina viltimis, gali kartais apsimesti visai nieko dėta! Tiesiog piktavališkai gali neigti savo kaltę! Nuo tavo ligos neišrašo ir neduoda jokių vaistų, palieka nusibaigti nuo ilgesio…
Tada pasidarai dar kvailesnis, Prie tavo ligos dar prisideda pavydo komplikacijos, o kirminukas sėdi širdyje ir graužia… graužia… graužia…