sukeliantis troškulį

jei nebūtų gimęs po tujomis
jis būtų gimęs kunigu
gal net tikėtų
kad plačiastrėnės moterys
pastoja prisiuosčiusios lelijų

žolės kaltųsi vinimis į pėdas
o jis
obliuotų šio pasaulio nelaimėlių
sopulius ir kryžių
linguotų galva
prie Rūpestėlio stabuko kojų

baigęs sakyti kalbą
harikas trimis pirštais
peržegnojo jo klausiusius paukščius
ir nusišlapinęs į kriauklę
išėjo iš auditorijos

niekas neauga ištarus „šviesa“
šį žodį išgirdus lyg prieš
karnavalinių kaukių šventę
kekšės skuba namo
ir tik ikrus juodus tamsi naktis
į ausies kriauklę išneršia

norint kad šiose
nederlingose žemėse
sūdygtų duonmeldžio prakeiksmas
reikia kad saulė
aukso segėmis akis išsmaigstytų

dar užvakar su senolių vėlėm
pasišvilpiniuodamas
mirštančius harikas kvietė mirti
o sugrįžtančiuosius gyventi

dar vakar jis kėlė inkilus
taip tarsi iš vaiduoklių laivų
grandinėmis jūron leistų
sunkų inkarą po inkaro

ar apraišiojęs virvėmis
ir kūną įkišęs maišan
kuo giliausiai skandintų

šiandien pašnibždomis
šulinį surentęs bei pripylęs nuodų
taip pat pašnibždomis
pačios gamtos išsuptas
ir išliūliuotas vaikas

harikas meldė kad kuo greičiau
kas nors iš jo
saldinto vandens atsigertų