Epo nuoskila. Kai delne Dievas šulinį rentė

Šio pasaulio pradžioj kai delne Dievas šulinį rentė
Ir senolių vėlėm pats dainuodamas inkilus kėlė
Naktį buvo saldu o mirimas gražiausioji šventė
Žmonės šoko nuogi išsitepę krauju avinėlio

Ir ištarus „šviesa“ – į akis aukso segė įsmigo
Sūnūs žudė tėvus ir su motinom tuoktis pradėjo
Įsčios ėmė virpėt perduot naują gyvybę kaip ligą
Buvo puolusių daug ir nė vieno tarp jų atpirkėjo

O toliau pats žinai – kad pauosčius leliją pastojo
Nekalta mergina – nežinau ko ji dar tau pripaistė
Dirvonavo laukai bet vienintelis žvilgsnis artojo
Arė dangų giliai kol šaltiniais ištryško pašvaistė 

Ir žolės vinimis buvo paukštis prie žemės prikaltas 
Ir palaimintas Judas ant sausmedžio žaidė su kilpom
Kol lyg akys išsprogo bulviažiedis dieviškai baltas 
Visko buvo tiek daug nežinau kaip ir mudu sutilpom

Lyg kauptukų garsai širdys kalė į ritmą vienodai
Kol nuritinus akmenį pačios į akmenis virto
Ir nuo vėjo siūbavo ir snigo lyg kabantys sodai
Obelis su žiedais kurią ašmenys žaibo nukirto

Ir kaip vyno stebuklo mes meldėme priešnuodžiams nuodo
Miestus trypė žirgai drabstė žemę putojo įnirtę
O gal tai ne žirgai – taip žydėjimo metas atrodo
Ankstyvais paryčiais jau įveikusiems naktį ir mirtį

Vėl į upę atgal keturiom žmonija išropojo
Ir sugrįžo į žuvį į ištakas savo sugrįžo
Nebyliom savo lūpom prigludo prie Viešpaties kojų
Savo žvilgsniais aštriais vis obliuodami kančią ir kryžių