mieloji mano
erotiškųjų sapnelių sapnuotoja
dviprasmiškumo įsikūnijime
proto angele
sukvieskime visus favoritus
vandens čiuožikus
prokuratorius garvežistus
ikrų valgytojus
žaibo perskeltuosius
ir duonmeldžius
jau laukų geltonumas
puškuodamas
ekstravertiškomis galiomis
stebina svietą
jau svieta tepasi sviestą
jau aliejais trinasi
spenelius baltųjų krūtų
jos kaip pusnys
po besniegės žiemos atkaklumu
o geltonas šuo
nebaudžiamas dergia pervažas
lyg koks kentauro išperos
prarytas balandis
aviliete soties bedugne
ąsočių ąsoti
tu flora mano prisilietimams
tu fauna manųjų akių
ir vienaakis pažvelgęs į tave
tampa popiežiumi arba karaliumi
karalystėje beakių
šiandien tavimi troškulį numalšinsiu
šiandien tavimi pasisotinsiu
prie angos atvilksiu mamutą
ir patiesiu prie kojų tavų
šią silpnumo akimirką
nelaukdamas kol mėnuo
šviest pasiklydėlėms žvaigždėms
nustos
veidas ieško savojo veido
šešėliams žaidžiantis
ant šiaurės vėjų nugludintos dorėniškos kaktos
kai sąmonę temdo apokaliptinės
nuotaikos visas mintis
ir pagalvojimus apima
dingsmo nuojauta
kai pasaulis eina iš proto
nė nepakilęs iš vietos
nė neatsistojęs nė nežinodamas
kas tai yra protas jis eina
kai tuščių bažnyčių skliautai
pranoksta visų uolėtųjų tarpeklių
bei tarpukalnių akustiką
kai du vienas į kitą
įsirėmusius žvilgsnius
pakeičia echolokacija
o prasmes ima gožti
paklaikusių paukščių čiulbėjimas ir kas dar baisiau - echolalija
kai ramiai alsuoja ramusis
kai miega atlantai
kai skrydžiai laukia savųjų
erdvėlaivių lyg lėktuvai
savųjų sparnų
pareinu iš nakties
perkūnas atsisako laidyti žaibus
traukinys įkalnėn
skubėti
sapnas kuriame prasidėjau buvo apverstas urvas - žemai po kojom
dangaus aukštybėse prarajos
gegutės skrydis virš svetimo lizdo
yra atidėtas tad surinkime
kiaušinius žinodami kad mūs
niekados čia nebuvo
nebuvo nėra ir nebus
du žodžiai dvi pirmosios raidės
velykmetis lyg maras šiuo baisingu karantino laiku nusėtas virusais
gydytojai dėmėtais apsiaustais
duonmeldžiai papilkėjusiom
lūpomis ir rankomis tiesia pirštus
tu kone visutėlė nuoga
apsisiautusi tik chalatu
kas juos visus čia ir sukvietė
argi ne mes?
nejaugi pamiršome
jog mažos gyvybės mėgsta
siūles kaip siūlai mūsų žaizdas mūsų randus ir senus drabužius
visiškos apsiaustys galimybės bei
ribos kita vertus visa kas kreida
pažymėta yra kaip išviečių kalkės
prigesusi knibždėlynė staltiesių sidabras uosinė stalo koja
stirnino smalsumas ir skalpelis tarp dviejų stirnaičių
baltaveidžių krūtų
aš tau sakau - venecijietiškos karnavalinės kaukės
mums nepadės
jos nė vieno dar neišgelbėjo
tas begalinis begalinis begalinis
deja vu jausmas anoje laiko pusėje
lyg gertum kavą kurią nežinia kas
užplikė antrąkart
greičiau tapetai knygomis virs ir sienos supleišės
nei aš savo rankas atitrauksiu
nuo liepžiedžiais ir mėtomis
kvepiančių tavo plaukų