Ištraukos iš dienoraščio

---
Iš grubių eglinių lentų sukaltas takas  kaip gyvatės išnara nutįsta nuo kopų iki jūros.
Pripampę šlapio sniego debesys nusileidžia iki smėlio keterų, sublizga besileidžiančios saulės spinduliuose netikėtai pražydusių tulpių oazėje.
Ištrykšta kraujo spalvos žiedlapiai ištirpdydami pažliugysį kovo mėnesio sniegą.
Muzikos ritmas atsimuša į seniai užmiršto, apleisto namo sienojus, sandariai užkaltus langus, įslysta pro kaminą ir kaukia – švilpia vilkšunio balsu.
Susvirduliuoja debesys paslydę ant jaunaties pjautuvo tulpių žiedų fantastinio raudonumo.
Elektros stulpai išsilaisvina iš juos jungiančių laidų įtakos, atvedančius į užmirštus apgriuvusius namus, kuriuos apleido šiluma.
Vienintelis klausimas: „Dėl ko? “

---
Liečiu medžio kamieną – materiją, bet ar iš tikrųjų aš liečiu jį, o ne atvirkščiai?
Įkvepiu oro gurkšnį, o gal oras įkvepia mane?
Ir vėl susidėsto klaustukai, ir taip – kasdien.
Pasąmonės realybė susikristalizuoja, tampa perlu.
Ateik į sapnus!
Nujaučiu, kad dabar slaptai juokiesi iš mano beprasmiškų paistalų, tačiau turiu materialų pavidalą, kuris reikalauja, kad jį maitinčiau dvasiškai ir fiziškai.
Dvasia ir materija – dvi priešingybės: viena aria žemę, kita žiūri į debesis.
Įsiskverbk į mane, tapsi samana...