Vidinis balsas

Pabundu kažką rankomis gaudydamas virš galvos. Kur jis, tas alaus bokalas?.. Štai ką tik mačiau jį. Toks didelis, vos ne kibiro talpos, aplink galvą sukosi.  Deja, tai buvo sapnas. Žadintuvas čirškia, be dešimt minučių septynios. Turiu skubėti verslo reikalais.
    Na, ir padauginau vakar su verslo partneriais…Žmona, aišku, kitame kambaryje miega...
    Nelaimės prasidėjo vos išlipus iš lovos. Ilgai nerandu kelnių, batų, švarių baltinių. Šiaip ne taip apsirengęs, bandau ko nors atsigerti. Atidarydamas šaldytuvą, apverčiau pieno stiklainį, kuris krisdamas sudūžta. Siekiu pasiimti mineralinio vandens butelį. Paslystu ir krisdamas išverčiu visą šaldytuvo turinį ant žemės. Ir gėda, ir pikta, ir baisu, kad žmona nepabustų… Atrodo, tylu…
          –  Na,  įpilk  man šimtą gramų, – prabyla vidinis balsas. – Na, įpilk!
  –  Mažai tu dar vakar prisirijai!? - aš jam atsikertu. – Na, ir besotis tu!
    Besijaudindamas apsilieju baltinius vakarykščia kava.
–  Na,  įpilk,  nors  50 gramų, – vėl    maldauja    nuosavas niekšelis.
–  Eik tu po velnių, tau tik duok ir duok, paskui ir statinės neužteks!
    Išeinu į lauką visas drebėdamas – ar  iš pykčio, ar iš susijaudinimo?
    Per naktį pasnigo, sočiai sniego privertė. Nešalta. Oras, kaip pasakė vienas mano bičiulis, kvepia horizontu. Mašina stovi kieme, visai tvarkingai pastatyta. Keista – neprisimenu, kaip parvažiavau. Aišku, apsnigta, net langų nematyti. Atidarinėdamas dureles, pametu raktelius. Ilgai ieškau, plikomis rankomis sijodamas sniegą. Pagaliau…Vėl paslydęs trenkiuosi galvą į durelių stiklą. Stiklas skyla – galvoj gumbas. Pagaliau!.. atidarau, užvedu.
–    Na, įpilk man šimtą gramų, – vėl maudžia įkyruolis.
–    Kad  tu  kur  paspringtum! – atšoviau  jam,  perrėkdamas  motoro gausmą. – Ar užmiršai dviejų  tūkstančių “premija”, kurią gavau per tavo malonę?..
      Išvažiavau. Įjungiu radiją. Viskas gerai. Tikrai rytas. Diktorius skaito rytinę laikraščių apžvalgą. Ačiū Dievui, nes praeitą kartą reikalus į kitą miestą tvarkyti buvau nuvykęs 19val.
      Važiuoju, skubu. Tik spėju išvažiuoti iš miesto, lyg kiškiai iš krūmų iššoko kelių policininkai.
    Na, ko jie čia taip anksti? Paprastai tokiu laiku dar miega.
  Greitį, aišku, buvau žymiai viršijęs, teko mokėti. Važiuoju toliau. Vėl vidinis balsas išlenda kaip yla iš maišo:
  –    Matai, kokie niekšai, krūmuose slepiasi…
  –    Tu geriau patylėtum, – pykstu aš. – Kas būtų,  jeigu jie būtų tave apuostę. O tu man dar šimtą gramų siūlei.
  –    Gerai, patylėsiu, – nenoriai anas  sutinka, bet vis tiek priduria: – Šimtą litų, kvaily, suplojai, būtum geriau dabar restorane pasėdėjęs.
    Atvažiavau į vietą. Apsižiūriu – trūksta pinigų. Maniau, kad sprogsiu, važiuoju pas pažįstamus komersantus skolintis.
  –  Užeik, užeik, – apsidžiaugė viena gera draugė. – Ar prisimeni, kaip mes su tavimi ”žuvų biznį sukome? ”  Kur čia tu, žmogau, užmirši. Pusė jų supuvo, pusę išvežiojau į parduotuves, kurių vėliau rasti negalėjau.  Pas šitąją  jau buvo galutinis taškas.
  –  Mulki, – vėl įsikiša vidinis balsas, – ko tu dvejoji? Gal tu impotentas? Pažiūrėk, koks biustas, koks eksterjeras!..
  –    Žinau aš, kaip čia gali pasisekti, – mandagiai išklausęs mano partnerės aiškinimų apie sunkią, tiesiog apverktiną jos finansinę padėtį, sužvėrėjusius pareigūnus, atsisveikinu.
    Sutvarkęs reikalus grįžtu namo.
  –    Na, įpilk man šimtą gramų, – vėl gundo nelabasis. – Na, įpilk, niekše tu, ar ilgai mane kankinsi?
  –  Negeriu, nejaugi tu lietuviškai nesupranti? Gal tau rusiškai paaiškinti?
    Grįžtu namo vėlai vakare. Žmona vaikšto apniukusi, kaip išjungtas radijo aparatas. Tylu, jokio garso.
–    Kur mergaitės? – klausiu.
–    Tai  ar  neatsimeni,  latre,  kur  tu  su  jomis pasiėmęs  iš  darželio trankeisi? Pas kokias “tetas” palikai?.. Ieškok paskui po visą miestą, – pratrūko manoji.
    Įlekiu į vaikų kambarį. Žiūriu: miega mūsų abi dvynukės apsikabinusios. Palengvėjo.
–    Na, įpilk, – įkyriai  graužia kirminas, – juk matai – viskas savo vietoje.
–    Latre tu, alkoholike, negana, kad pats su visokiomis geri, tai dar vaikus su savim tampai. Nieko sau – geras tėvelis. Rytoj skambinu į policiją, – įsivažiuoja žmona.
–    Na, matai kokia ragana. Įpilk, pats laikas.
  –    Negersiu, –  tvirtai  pasiryžtu.  Sunkiai  išlaikau dvasinę pusiausvyrą,  susitaikau su savo kankine žmona, lendu po antklode ir bandau apkabinti. Pasiilgęs buvau nuosavos žmonos… Jus nepatikėsit. O ji man:
  –  Aš labai pavargau…Nelįsk, man galva skauda! Fu tu, dar visas dvoki. Nueik į vaistinę, atnešk vaistų nuo galvos skausmo.
  –  Kokių vaistų? – aš jau visas drebu. – Juk vaistinės visos uždarytos.
  –  Tavo  dar dirba, – vėl man patarinėja vidinis niekšelis. – Visą parą dirba, ir tik kitoje gatvės pusėje.
  –  Bus vaistų, – įniršęs bloškiu antklodę, nepataikau į kelnes. – Bus vaistų  ir nemažai.
  –  Chi, chi, – kikena anas iš džiaugsmo. – Nusipelnėme mes su tavim šiandiena… Užsitarnavome!..
    –    Ar nereikėtų mums po šimtą gramų, – vėl tas bjaurybė šnabžda iš ryto. – Žiūrėk, vienas butelis tik iki pusės nugertas,  pa-slėptas po agurkais šaldytuvo gale!?.. – Aš gi negeriu, – dar bandau prieštarauti, tiesdamas į ji ranką.