Paskutinė maršruto stotelė

Mėlynoj pamiškėj paskutinė maršruto stotelė
Ir mechaninis balsas pažadinęs liepia išlipti
Sielon smelkias lietus šlapios snaigės dar paširdžius gelia
Bet aš vis dar galiu sulaikyt savo kylantį pyktį

Tarsi kavą kuri mano rankraščius greitai sulietų 
Dėmės būtų panašios į keistąjį Rorschacho testą
Apsiniaukęs dangus vis žadantis protarpiais lietų
Šiam mieste kuriame daug kas lieka vis tiek neišspręsta

Aš – tas igrek tu – iks mes abu nesutilpom į lygtį
Ir atsakymas – ne; iš tiesų čia kažkas nesutampa
Čia juk niekas nesvarsto numirti išnykt ar užmigti
Kada pelės nugraužia Šekspyro eilėraščio kampą

Reikia pėdint atgal reikia provėžų vandeniu eiti
Reikia žingsniais plačiais išmatuoti kiek kelio dar liko   
Kai mintis nuolat bloškia jau kitą praradusią greitį
Po Kalėdų išėjus sugrįžti namo lig Velykų

Iš kišenės ištraukti peiliu skutinėtų margučių
Susidaužti savo krumpliais į akmenio kietą paviršių
Kiauras delnas dėl to kad šis vėjas net nesantis pučia
Ir kiaura atmintis kad net savąją gatvę užmiršiu

Ką galvojau tada pažadėjęs palaukti kol grįšiu
Bus balandis žiūrėk kad sparnus likęs sniegas jau kelia 
Aš išties pailsau bent truputį panešk mano kryžių
Kol prieisim abu keturioliktą dulkių stotelę