Tabula Rasa

Žvilgsnis iriasi priekin. Tą valtį
ne vanduo supa judant į viltį.
Plento tiesė. Ir veiksmas asfalte.
Žvilgsnis baigia prie plento prisvilti.

Slėnį kelias per pusę dalina.
Debesų pilkuma reikštų liūną,
jeigu viską apversti ir plyną
slėnį skleisti skliaute, nes nekliūna

dėmesys už teisingo punktyro,
ko jau ko plentui trūksta – tai tūrio,
ir visai neprivalomai tyro,
valčiai reikia... to, būtent iš burių.

Slėnį kelias dalina per pusę.
Jeigu galvą užversi, sustosi
ir suvoksi tolybę kaip gūsį
žemo tembro, kur nors kontrabose,

grįši kitas. Įvertinsi plentą
kaip įsakymą net ne kelintą.
O kaip Tabula Rasa. Kaip lentą,
kurioje tavo įrašas plinta.