duetas

suskambėk mano lūpose
subrandinta aistra išsiliejusiom frazėm
nutylėjimais
taką per nerimo kalnus
išklok

tekalbės
rankos jaukiai erdvėj susipynę
žvilgsniais kalbančios akys
kūno išalkę ieškos
nesustok

ir nuskink man nuo lūpų
atodūsius lyg prinokusį vaisių
jis išsirpo
apgaubtas tavos
šilumos

kas, kad gruodas
vis liečiasi stingstančiais pirštais
tavo gyvas artumas
tarsi skydas nuo šalčio
užstos

apsigobkim vakare vėsa
po blėstančia sutema
mes nubusim laike
kur tik aidas mūs balsą kartos
sirps diena
jausmo degančio
kupina

dvi vienatvės kartu
vieną ilgesio dainą
dainuos