Testamentas

Nepaveldėjau nieko nei dvaro nei aukso kur tviska
nei valdžios nei gėrybių. Man tėvas paliko akis
tą beribį jo žvilgsnį kuris rodos permato viską
netgi žodžių nereikia – pažvelki ir tau pasakys

kur jau baigias rugiai kur jau pradeda augti bedugnė
kada metas rinkt akmenis tiesiai iš bulvių laukų
ir į žmogų tos akys dar žiūri tarytum į ugnį
lyg į židinį šiltą ir vakarą daros jauku

šitas žvilgsnis pasako kur pateka saulė kur leidžias
kur gaiviausias vanduo kur rytai žiebia savo gaisus 
kur prasideda miestai kur žmonės pavirsta beveidžiais
kur velniūkštis kvatojas kad angelas šitoks baisus

pagiriotas rytais elgetauja skvere prie griuvėsių 
ten kur būta bažnyčios – balandžių ir kregždžių namų
mano tėvas paliko akis kai aš jas sudėvėsiu
jau galėsiu užmerkti ir taps taip tylu ir ramu

o dabar dar žvelgiu kiaurai kalną ir rodos iš tolo
šis pasaulis iš stiklo iš vėjo bet tokio švelnaus 
jis kedena lyg plaukus banguojančias sruogas atolo
kurio nieks nepalies kurio mūsų mirtis nešienaus

kaip šienaudavo tėvas iš ryto dalgelį išplakęs
tarsi pieno puta plaukė vilna baltų gyvulių
iš ganyklų dangaus kuriuos regi dabar mano akys
štai iš kur ta spalva – iš žolynų smaragdų žalių