Rašyk
Eilės (72753)
Fantastika (2185)
Esė (1499)
Proza (10270)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 50 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Gringo Gringo

Kapitonas Amerika

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kai atėjau į paplūdimį, jame jau buvo pilna žmonių. Teko paėjėti galiuką, kol radau tinkamą užuovėją kopose. Pakilęs taku, išvydau ant didelio gėlėto pledo sėdinčią pusamžę moterį. Šalia jos klūpojo liesas berniūkštis. Jis kirto sumuštinį su „daktariška“ dešra.

– Ar šita vieta laisva? – paklausiau, nes visur buvo primėtyta žaislų.

Moteris pamojo ranka, kad nekreipčiau į juos dėmesio.

– Tiek tų rakandų, – ji atsiduso ir pažvelgė į vaiką. – Mes nuolat ką nors pametame. Žinote, būčiau jums labai dėkinga…

– Bus sužiūrėta, – išpyškinau kariškai, mat dėvėjau paradinę uniformą.

Šįryt man prasidėjo atostogos. Perdavęs budėjimą, išsyk susirinkau daiktus ir smukau iš savojo dalinio. Deja, į rytinį autobusą pavėlavau, o sekantis reisas buvo tik už kelių valandų. Todėl dabar turėjau gražaus laiko.

– Ačiū jums, – pasakė moteris. – Žinote, tik sugrįžtame į kambarį, apsižiūrime, ir tuomet prasideda… Jau savo žaislų jis niekada nepaliks, niekaip jo nenuraminsi. Turime vėl ruoštis ir keliauti pamesto daikto.

– Prižiūrėsiu, kad būtų tvarka, – pažadėjau, surankiodamas išmėtytus kareivėlius ir mašinas, ir išdėliodamas juos dviem lygiom eilėm. Išsitraukęs iš kuprinės lengvą apsiaustą, pasitiesiau smėlyje ir prisėdau.

Visą tą laiką berniūkštis įdėmiai stebėjo mane. Sukramtęs sumuštinį, jis pakilo ir priėjo, apžiūrinėdamas išrikiuotus savo žaislus.

– Turi visą armiją, – pasakiau jam.

Vaikas pakėlė smalsias akis, kažką ištarė pusbalsiu, bet aš neišgirdau.

– Čia juk tavo žaislai? – parodžiau į kareivėlius.

Tačiau dabar jo dėmesį patraukė mano kepurėje spindinti pasieniečio kokarda.

You are a soldier? – pasakė, ir aš tik dabar supratau.
Yes, I’m, – atsakiau.
Grandma, grandma! – pradėjo šaukti berniūkštis. – He’s a soldier!

Moteris nusišypsojo mums, paskui tik man – tarsi atsiprašydama.

Grandma, he’s a real soldier!   – neatlyžo vaikas.
– Taip taip, – atsiliepė moteris, – grama-grama...

Jos veide vis dar buvo šypsena, bet akys liūdnai pažvelgė į banguojančią jūrą.

What’s your name? – berniūkštis įsidrąsino ir atkišo man „penkis“. Mes stipriai sukirtome rankomis, tokiu būdu sužinojau, kad jo vardas Endriu.

– Ar tu taip pat atostogauji? – paklausė jis.
– Taip, – atsakiau trumpai, nes anglų kalba niekada nebuvo mano stiprioji.
– Aš atostogauju su močiute, – Endriu parodė į moterį. – O tu?
– O aš važiuosiu pas savo tėvus.
– Ar jų čia nėra?
– Ne, jie gyvena kitame mieste.

Endriu trumpam susimąstė.

– Tavo tėvai irgi daug dirba?  – paklausė jis.
– Jiems jau nereikia dirbti, – atsakiau.
– Kaip mano močiutei?
– Kaip tavo močiutei.
– Kodėl jie nevažiuoja pas tave?
– Nes jie gyvena savo namuose, – pasakiau. – Tame mieste...

Ir iš tiesų, dabar jau aš susimąsčiau, kodėl niekada jų nepasikviečiu, kodėl tik dabar, prasidėjus atostogoms pamatau jūros bangas ir smėlį po kojomis, ir kitus dalykus, kurie visuomet šalia, bet visus metus jų tarsi nebuvo.

Pažvelgiau į laivus horizonte, žuvėdras danguje, merginas žaidžiančias kamuoliu...

– Tu irgi gyveni tame mieste? – vėl paklausė Endriu.
– Ne, – tariau. – Aš važiuoju pasisvečiuoti.
– Pasisvečiuoti?
– Na... Lyg ir taip.
– O kur tu gyveni?

Mano žvilgsnis nuslydo pajūriu.

– Matai tą geležinį bokštą, – parodžiau.
– Matau, – atsakė vaikas.
– Tai – radiolokacinė stotis. Ten aš dirbu. Ten ir gyvenu.
– Tu gyveni bokšte?
– Žinoma, ne, – nusijuokiau. – Šalia yra kareivinės.
– Kareivinės?
– Tai toks didelis namas, kur gyvena kareiviai.
– Tu gyveni darbe? – nusistebėjo Endriu.

Velniai rautų, šyptelėjau mintyse, šitas vaikis išties nepėsčias. Tiesą sakant, visiškai nesumojau ką jam atsakyti, ir kalbos barjeras čia buvo niekuo dėtas.

Staiga Endriu kažką suriko ir nubėgo prie moters. Nekantriai straksėdams, jis rodė į paplūdimį. Šalia gelbėjimo stoties vyrukas ryškiai geltona liemene kabino virves ant supynių rėmo. Aplinkui jau lūkuriavo būrelis vaikų.

Šiupynė, šiupynė! – šaukė berniukas. – I wanna go to „šiupynė“!
– Dar labai vėsu, – pasakė jam moteris.
Šiupynė, – pakartojo vaikas viltingai.

Moteris apglėbė savo pečius ir patrynė delnais, vaizduodama kaip jai šalta.

– Saulytė, – ji parodė į dangų. – Palaukim, kol pasirodys saulytė.

Vaikas užvertė galvą ir ilgai žiūrėjo viršun. Paskui jo akys vėl nukrypo į paplūdimį.

Šiupynė, ... – ištarė tyliai ir liūdnai. 

Jis nusigręžė ir vilkdamas koją už kojos atpėdino prie manęs.

– Tau patinka suptis? – paklausė, žiūrėdamas tiesiai į akis.
– Aš nesisupu ant supynių, – sąžiningai atsakiau. – Bet, kai buvau vaikas, mūsų kieme pastatė didžiules supynes. Man patikdavo stipriai išsisupti.
– Iki pat dangaus?
– Taip, – atsakiau, nenorėdamas sugadinti jam įsivaizduojamą malonumą. – Iki pat dangaus.

Endriu žengė artyn ir palietė mano petį.

– Dvi žvaigždelės, – pasakė jis.
– Dvi, – linktelėjau, ir pridūriau: – Jeigu gerai tarnausiu, kada nors gausiu dar vieną – tuomet būsiu kapitonas.

Vaiko akys bematant išsiplėtė. Nieko netaręs, jis nukūrė prie savo daiktų, pagriebė drobinį maišą ir iškratė žaislus ant pledo. Jau po akimirkos Endriu stovėjo priešais, tiesdamas rankoje supermenišką figūrėlę.

– Kapitonas Amerika!  – iškilmingai sušuko.

Niūniuodamas negirdėtą maršą, jis apėjo mane ratu, tuomet nukrito ant kelių ir sustūmė kalvą iš smėlio. Viršūnėje įtaisė žaislinį galiūną mėlynai raudonu kostiumu ir balta žvaigžde ant krūtinės.

– Dabar mums niekas negresia, – pasakė Endriu.
– Šaunu, – atsakiau.

Tuomet berniūkštis gudriai primerkė akis.

– O tu turi ginklą? – paklausė jis.
– Turiu.
– Kietai! Gali parodyti?
– Palikau darbe, juk atostogos.
– Tiksliai, – susizgribo vaikas.

Gūžtelėjau, apgailestaudamas, bet Endriu nė kiek nenusiminė.

– Kapitonas Amerika turi stebuklingą skydą, – pasakė. – Žiūrėk!

Jis įsibegėjo ir užsimojęs švystelėjo nematomą diską tolyn. Tuomet pažvelgė ten, kur jis nuskriejo, ir viską susprogdino pro išpūstus žandus paleisdamas siaubingus griausmus ir šnypštimą.

Bet sekančią akimirką Endriu pašoko lyg įgeltas ir nubėgo prie savo močiutės.

Grandma! Grandma!
– Grama, tu grama... – šyptelėjo jam moteris.
Šiupynė! – sušuko vaikas, rodydamas saulės spindulį prasimušusį iš debesies. – Šiupynė!

Moteris sunkiai pakilo. Ji užvilko berniukui megztinį ir pasisuko į mane.

– Žinote, mes nueisime prie jūros, – pasakė.

Atsakiau, kad būsiu čia, ir jiedu išėjo.

Vedama mažojo nenuoramos, moteris atsargiai leidosi nuo kopos. Įsivaizdavau juos vakarop ateinančius pamesto žaislo:

– Grandma grandma! – šaukia berniukas. – I see it! I see it! 

– Eisim, eisim, – atsiliepia moteris, iš lėto krypuodama nesveikomis kojomis.

Berniukas norėtų bėgti, bet nedrįsta paleisti jį laikančios rankos. Jis pakelia akis į močiutę ir rodo tolyn.

– I see it, – pakartoja. – I see my yellow Ferrari...


Kurį laiką dar sekiau juos žvilgsniu, bet jiems įsimaičius klegančioje minioje, pasidėjau kuprinę po galva ir išsitiesiau. Žvelgiau į apniukusį dangų. Tokia dienos pradžia atostogautojams nieko gero nesiūlė.

Pajutau atšiaurius gūsius nuo jūros, girdėjau vėją švilpiantį kopose, mačiau sunkius debesis viršuje. Jie skriejo raitydami vis keistesnius pavidalus. 

Man pasidarė labai šalta. Ir nieko stebėtina – aš stovėjau ant aukšto kalno, o aplinkui stūksojo snieguotos viršūnės ir apledėję kalnagūbriai. Kažin kodėl vilkėjau tik sportines trumpikes ir marškinėlius pažymėtus dešimtu numeriu. Rankose laikiau milžinišką futbolo kamuolį. Jis netilpo man glėbyje ir buvo lengvas, kaip pūkas. Turėjau gerokai pasistengti, kad vėjas jo nenupūstų.

Netrukus išgirdau sniege gurgždančius žingsnius. Jie nutilo visai šalia ir aš pasisukau šonu, nes nieko negalėjau matyti per kamuolį. Pasirodė, jog tai egzotiškų bruožų mergina įkypomis akimis ir žydinčių gėlių pyne ant kaklo.

– Gal žadi skristi tuo balionu? – paklausė ji, ir skambiai nusijuokė.

Kalbėjo, matyt, havajietiškai. Bet aš supratau.

– Ar tu nebylys? – ji žengė keletą žingsnių artyn. Buvo pasipuošusi bikiniu išmargintu raudonais ir mėlynais dryžiais, ir baltomis žvaigždėmis iškiliose vietose, be to, dėvėjo kailinę kepurę ir tokius pat gauruotus ilgaaulius.

– Aš laukiu vieno berniuko, – atsakiau. – Jo vardas Endriu. Pažadėjau kartu paspardyti kamuolį.

– Kaip gražu, – nusišypsojo ji, pervedama mane juodomis akimis. – Man irgi patinka vaikai.

Ji priėjo visai arti, ir aš pajutau švelnius pirštus ant savo riešų.

– Kokios stiprios vyriškos rankos, – išgirdau beveik šnabždesį.

Man atrodė, jog negaliu atplėšti akių nuo jos kerinčio žvilgsnio. Pajutau, kaip bliūkšta kamuolys mano rankose. Jis sparčiai traukėsi, dabar laikiau jį suspaudęs tiktai delnuose.

– Ar galėčiau palaukti drauge? – mergina sugniaužė mano rankas saujoje.

Jokio kamuolio nebeliko.

– Juk galėčiau? 

Jos veidas artėjo, mačiau pravertas lūpas, jutau gilų alsavimą, nuo kurio sklido šaltis ir tiško lediniai seilių purslai.

– Jūs, žinoma, labai patraukli mergina, – pasakiau, bet nespėjau pratęsti.

Staiga ji atstūmė mane, pakilo į orą ir užbaubė aiškiai lietuviškai:

– Čeburekai! Karšti čeburekai! Kepta duona!

Mane nukrėtė šiurpas ir aš pabudau.

Paplūdimiu žirgliojo apsnūdęs vaikinukas. Šūkaudamas į visas puses, jis nešėsi sunkų krepšį, tačiau niekas nepuolė prie siūlomų gėrybių. Žmonės paskubomis rengėsi ir krovė daiktus, mat atsisuko žvarbus vėjas, o iš dangaus pradėjo krapnoti.

Tik dabar pastebėjau, kad nebėra nei gėlėto pledo, nei berniuko su moterimi. Mano išrikiuotos kareivių ir mašinų gretos taip pat buvo surinktos.

Atsistojęs, paėmiau kuprinę ir apsiaustą. Bet iš jo kažkas iškrito. Pakėliau. Valandėlę stovėjau laikydamas delne spalvotą figūrėlę. Pavieniai lietaus lašai tiško man ant veido ir uniformos. Išgirdau, kaip prajuko kopomis nubėgančios merginos. Pasui kažkas švilptelėjo jau girdėtą motyvą. Pagalvojau, kad atrodau gana keistai, stovėdamas su tuo vaikišku žaislu rankoje.

Švilpčiojimas pasikartojo ir aš atsigręžiau. Nevalyvas barzdyla stabtelėjo ant kopos ir numetė maišą prigrūstą tuščios taros. Nuklypusio bato kulnu jis vikriai iškapstė užpustytą butelį. Iškratęs smėlį iš radinio, žmogelis nusišiepė savo penkiais dantimis.

– Kahtą ih aš buvau Amehikoje, – pasakė, stipriai švepluodamas.

Jis prasisegė nutrintą kamufliažinę striukę, sugriebė megztinio apykaklę ir timptelėjo žemyn. Tamsi rašalo dėmė ant krūtinės vaizdavo erelį išskleistais sparnais ir motociklą žvaigždėtai dryžuotos vėliavos fone.

– Amehika, Amehika… – pratarė jis, žvelgdamas viršum jūros bangų. Žmogelio akys nušvito, sakytum, kažin kokio stebuklo dėka jo žvilgsnis būtų nuskriejęs viršum devynių marių ir vandenynų, ir išvydęs Niujorko statulos fakelą.

Bet tai truko tik trumpą akimirką. Pamerkęs man, jis užsimetė maišą ant peties ir švystelėjo murziną delną prie smilkinio.

Saliut! – suriko, tada žengė nuo kopos ir nučiuožė byrančiu smėliu žemyn.

Stebėjau jį brendantį ištuštėjusiu paplūdimiu. Mačiau, kaip sustoja prie konteinerio, traukia iš ten skardines ir butelius, išguldo juos smėlyje, surikiuoja atskiromis eilėmis – paskui deda į maišą tuščius, nebegyvus jų kūnus. Tada atidaro kitą konteinerį. Viskas kartojasi.

Lietus staiga sustiprėjo. Užsimečiau apsiaustą. Prieš tai galvoje skambėjo tas kvailas maršas, bet dabar girdėjau tik vandens lašus barbenančius į gobtuvą. Prisiminiau savo kambarį tėvų namuose: žvilgsnis pro langą į parko medžius, lietaus merkiamas vaikystės kiemas, mano knygos tvarkingai sudėtos lentynoje prie stalo, sumišęs lipalo ir aliejinių dažų kvapas, nebaigtos drobės kampe, kartoniniai lėktuvėliai ant spintos, senas pianinas įkritusiu klavišu...

Apėmė keistas netikrumo jausmas. Stirksojau vienas vidury kopų ir laikiau žaislinę figūrėlę rankoje. Pasienio užkarda pasislėpusi pušyne, prailgę tarnybos metai ir žvaigždės po lietpalčiu – viskas dabar atrodė lyg tolimas sapnas. Per lietų nebesimatė žmogaus prie konteinerių, radiolokacinis bokštas tolumoje atrodė tartum išskydęs vaiduoklis. Veikiai nebuvau tikras ar matau jį, ar tik įsivaizduoju esant toje pusėje.

Pažvelgiau į laikrodį. Reikėjo skubėti į stotį. Įžvarbusiais delnais sužėriau smėlio kauburį ir pastačiau žvaigždėtą didvyrį pačioje viršūnėje. Ryžtingas žvilgsnis buvo įsmeigtas tolyn. Jis skrodė kiaurai lietų ir bangas, ir vandenynus.

2020-02-24 00:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-04 14:16
ČakoPelėda
Kaip jau sakiau, šįkart dialogai patiko. Ir šiaip viskas patiko. Nelabai moku girt (juk žymiai lengviau parašyt, kas užkliuvo :D), bet žinok, kad visuomet mielai tamstą skaitau.

Tik vienas niuansas, nžn net, kaip paaiškint, bet pamėginsiu.
Kai pasakotojas (visai nesvarbu, trečiuoju, ar pirmuoju asmeniu kalbama), nori pabrėžti, kad kažkas yra keista, kvaila, neįprasta ar juokinga, man iškart įsijungia atmetimo reakcija. Nenoriu, kad man nurodinėtų, kur kreipti dėmesį, pati nuspręsiu, keistai ar natūraliai atrodo tas vyras su vaikišku žaislu rankoje. Dar tokios abstrakcijos, kaip „keistas netikrumo jausmas“ kliūva. Parašytum per palyginimą, metaforą, būtų stipriau. Va tos vietelės, na bet čia lb subjektyvu:

„Pagalvojau, kad atrodau gana keistai, stovėdamas su tuo vaikišku žaislu rankoje.“
„Apėmė keistas netikrumo jausmas. Stirksojau vienas vidury kopų ir laikiau žaislinę figūrėlę rankoje.“
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-03 23:42
Luiza Šarlotė
Sklandi kalba, gili mintis - viskas ko reikia geram tekstui. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-03 15:26
neberijus
Pas tave nemenkas sugebėjimas ant popieriaus atspindėti įspūdžius ir jausmus. dabar tarnauji? negaliu, bet rašau penkis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-02 21:20
kapyno
labai ryškus, kaip šviesa operacinėje, žodžiai su sakiniais atidirbti iki nebegalėjimo. gali būti ir toks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-29 11:23
ONYX
Paprašičeu niašmėjšti doras pajacas!

A vot ėjgu apė pac rašinielis šniakėtumia tak man kastai tian pačiaja pabaigaja... vot liktai  piardauk kaško nu ar sumakalota čiutačku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-27 22:38
retas laimingas
*taip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-27 22:36
retas laimingas
pusę paskaičiau
patiko

panašu į ONYX'o darbą
bet gal tik tai atrodo rytoj
skaitysiu vėl

sužavėjo bl
jei nenuvils pabaiga
tipo
nebus kažkokia žydiška
aha
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-27 22:10
vrn
vrn
įtikinamai įeinama į sapną ir išeinama iš jo, įtaigios detalės, aprašomi pojūčiai, dialogai - viskas nuosekliai plaukia, rodos rašyta lengva ranka, buvo įdomu skaityt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-25 13:32
klimbingupthewalls
Kiek įtartinas voliojimasis su paradine uniforma kopose. 
Taip pat kliuvo kariškio žodis armija
Bet šiaip sklandžiai parašytas, lengva buvo skaityti. Kinemotografiškas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-24 17:21
Atėja
Įdomiai papasakojote 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-24 11:19
pilkas šuo
Labai šauniai aprašyta vaiko scena. Ta moteris sapne, man pasirodė esanti jūra. Jūrą, kurią tik dabar, išlindęs iš savo darboholiškumo užauginto kiauto radiolokaciniame bokšte, pagaliau pastebėjo kareivis. Kažkodėl man atrodo, kad vaikas, kareivis ir bomžas-tas pats žmogus, skirtinguose savo gyvenimo perioduose, jog kareiviusi, išėjus iš savo užburto rado radiolokaciniame bokšte, tame pliaže jį iškart aplankė. Su vaiku-prisiminimai apie vaikystę, kurie čia tarp eilučių tūno, o su bomžu-keista ateities nuojauta, jog ta kapitono titulą žyminti žvaigždutė gali ir neatsirasti, o likimui pasisukus į vieną ar į kitą pusę, gali pranykti ir esamos žvaigždės. Pirmą syk perskaičius, vaiko scena atrodo super, o tolėliau, toks keistas suplakimas. Bet kai skaitai vos atsikėlęs įr antrą syk, viskas lyg sugula į savas vietas. Tad man-patiko. Gerulis. Ir ta emigrantų tema, taip subtiliai įspausta į istoriją, manau, duoda tokį saldžiarugštį prieskonį visam tekstui. O jeigu reikėtų įvertinti-4,77, nes dar prisimenu nuskendusius laivus, ir žinau, kur yra atasakaita penketui. (bet čia tik mano nuomonė) :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-24 08:58
_Ana_Brada_
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą