Volungės ašaros

Gal žinojau kadais tavo vardo ir žodžių vilionę,
Mano gyslom tekėjo ne kraujas, o ryto ugnis,
Aš neįminiau minklės, kas raidę po raidės dėlioja
Ir kad bus paskutinė prieš rytą vasario naktis.

Dar ne kartą aš įsčiose jausiu ne viltį, o šaltį,
Dar ne kartą skraidysim plaštakėm virš žvakių laibų,
Taip norėsis ne rankų, širdies neužgelti,
Kai  voratinkliais klosimės naktį vasario abu.

Ir nešildys jau niekas, jau viskas taip alsiai nuslopo,
Išgalvota viltis, išgalvoti sapnai debesų,
Man tave, tau mane naktyje šitaip sopa,
Kai ir vėl pasiklydus už užmiršto šilo baisu.

Man priminsi tu aidą virš paribio miško,
Kai gūdi sutema verkė smuiko iš klevo balsu,
Gailios rasos ten volungės ašarom tiško,
Ir vingiorykštės linko nuo vakaro šito gaisų.