Nežino, kas bus

Taip norėjau sugrįžti — negalima ir šimts pypkių visai nejauku,
Verkia vakaro sutemos, nerimas ir vienatvė būtuoju laiku.
Tarsi bitės sugėlė, geluonis, vėl ir vėl gildo sielą gėla,
To, kas buvo, kas ėmė ir davė, jau seniai, jau seniai nebėra.

Išmatuoju žingsniu laiko plotį, vėl praskrido pro šalį šiaurys,
Baladoja duris, gal nematė, kad jau niekas jų neatdarys,
Semia pievą moliniais ąsočiais ir šaltukas supurto staiga,
Visko, visko čia lieka lig soties, bet ateina pati pabaiga.

Gęsta vakaro slėny spingsulė, o gal kitas visai žiburys,
Ir prie kojų ten kiemsargiai guli, atlapoję lig galo duris,
Veria vakaras tylą karoliais, nors aplink žalvarinė tamsa,
Užsnūstu aš  be galo nenoriai, kai nutyla pakrantė visa.

Kai nutyla ir avys ir žuvys ir nustoja barbenęs šiaurys,
Vėl ir vėl sutema tarsi burės, kad ir kas atdarytų duris,
Kad ir kas šauktų tyliai be garso, niekas niekas nežino kas bus,
Tu dairaisi lyg vakaras smalsiai palei savo likimo vartus.