paveikslo kabinimas

kol da vinčis mus tapė geso žvakės
spėjau pamatyti dingstantį
savo portretą
ėjo metai šen ten

šian die  
kabinu ant sienos istoriją
kopėčios vinutė pulsas pliusai plintusai
slyst ir jau viduje

iš paveikslo akių tiltas jungiantis
vakar su šian šen eikš
noriu pamilti spalvas ir įsitikint
kasdiena be tavęs neįvyksta

kol lipu kopėčiom krinta rėmas
kadais kritau tarpdury
nežiūrėjome vienas į kitą
nebuvo paveikslų

sliuogia žemyn rėmais portretai
salto be apšvietimo spalvų
maišalynėje tarpkrytis
tarpkrūčio kryželiai kandžiojasi

kaimynai beldžia kiek galima
kalti kėdės atlošu gal atsiriškit
už nugaros žingsniai
bėgančių laiptais

galėjai nupirkt plaktuką ir vinį
baltai nutapytoms ausims
sprogsta garsai
mėlynos kuždesių pauzės

braidom stiklą kol nieko nebesimato
langą atidarinėjam iš abiejų pusių
pusiausvyrai
tik kodėl taip susitrenkiau

laikai kopėčias gurkšnodamas
laiką žinių laidose
sustingęs da vinčis
persmeigtas teptukais

muliažinė širdis
mūka plaštakom į viršų
už smakro kelia kol pasimato
ant lentynos plaktukas

sako leiskis žemėn
tinko lakštais atbilda
baisiausias kaimynas
nušoku ir griūna pasaulis

ramus balsas iš sienos
maldauja
įkalk vinį ir pakabink
pirštukais