Kaip vanagėlis

Šarkos šakom šokuoja vėjas beveik netyčia
Virpina voro tinklą juokiasi rauda karias
Bulvių laukus apėjom keliais nelyg bažnyčią
Kol bulvienojų dūmus pūtė veidan vakaris 

Šitaip savus atkasę bandėm prikelt iš miego
Bandėm įpūst gyvybės sakėm jų baisiai trūko
Žemė po kojom skirias viskas taip greit prabėgo
Niekaip išbrist negalim bąlam rytais nuo rūko

Bandom įveikti tamsą varnų pulkus galiausiai
Tėvas pykčiu netvėręs žvilgsniais į dangų šaudo
Kliūva kairiniai kirčiai senai laukų kaliausei
Varnų snapais pašytai trūksta bent vieno šiaudo

Tą iš po staltiesėlės traukėm namuos per Kūčias
Metai per greit praėjo... Dieve kada tai buvo
Baltos paklodės džiūva vėjy kaip burės pučias
Mirksi vėlių akelės lyg šviesomis lėktuvų

Iškvepiam vieną sapną kitą giliai įtraukiam
Iškvėpiam laužo dūmus rudenys lieka plaučiuos
Čia naktimis patamsy pokalbius dengiam kaukėm
Kartais (retai tebūna) kūnas prie kūno glaudžias

Šarkos šakom šokuoja linksta ruduo nuo vaisių
Šitiek nuraudo šiemet niekaip nebenurinksi
Dūmais namus palikęs dūmais atgal pareisiu
Myliom dangun nutolęs... gal tik per vieną žingsnį

Sako namų be dūmų rudenį veik nebūna
Dūmai juodi benamiai išverčia baltą skrandą
Gal tik vienai minutei siela palikus kūną
Kaip vanagėlis blaškos – kelio atgal neranda