Sūpavimas

Į dangų – rankos į žemę – veidas
Tik taip užaugo žmogus į žmogų
Žibėjo vartai kur saulė leidos
O apdainuoti kitaip nemoku

Į mišką akys – langinių šviesos
Ir šuo prie namo į kelią žiūri
Garuoja žemė pernakt atvėsus
Nors telpa saujoj – vis tiek didžiulė

Ir vis dar sukas aplinkui ašį
Ir neketina dabar sustoti
Nors sustabdyti ne vienas prašė
Žvilgsniu palietęs mėnulio stotį

Kur laukia tylūs melsvi vagonai
O stotys pačios pro langą bėga
Ir blyksi žvaigždės sidabrašonės
Per gilią naktį per purų sniegą 

Bet jie tik žemę po grumstą nešė
Tarytum turtą brangiausią savo
Išverkę jūras po skaidrų lašą
Supylė kalnus kalnuos dainavo

Kalnuos dainavo kalnuos užmigo
Apsukę ratą dienų apvalų
Ant jo atvertę pasaulio knygą
Jų pirštai skaitė – nebuvo galo

Bet jau kiti ten giedojo kalnus
Į dangų – rankos į žemę – veidas
Šiūravo vėjy viržynai švelnus
Vilkų saulutė anapus leidos

Iš žemės grumsto per žodį brangų
Tik taip užaugo žmogus į žmogų
Nuo tavo lopšio ant mano rankų
Jau mintinai tą lopšinę moku