Tai ne šiaurės pašvaistė mirga – plazda moterų ryškios skaros
Tai tik margos jurginų galvos ir plaukai nuo šalnų pražilę
Tai ne trenksmas laukujų durų tai perkūnas su vėjais baras
Kol nutyla aplinkui viskas – švelniai migdo mama mažylę
Į lopšinę įpynus visko – ir jurginų žiedų ir astrų
Užkalbėjimus tykiai kužda – jie visi nuo tamsos apsaugos
Geresnių šiai lopšinei žodžių nieks pasauly ir nesurastų
Kai nuo žingsnių vis girgžda lentos ir visi šie garsai per baugūs
Kad galėtum tiesiog klausytis ir raminti save – tai vėjas
Tai tik vėjas duris klebena tai langinių akis užmerkia
O galbūt tai žvėris atklydęs baisiai vienišas išbadėjęs
Tik ir taikos avelėms rūko perplėšt baltą ir šiltą gerklę
Bet mama jau užmigdžius vaiką gulas lovon sapnuoja vyrą
„Kiekvieniems taikos metams teko keturi šimtai metų karo“
Gal todėl tokios trapios rankos kartais būna tiesiog nusvyra
Kartais būna šiaurinis vėjas iš vidaus net karstus uždaro
Kur jurginas nuo šalčio ginas ten kur vynas prieš kraują laimi
Na o debesys taip prakiurę kad beprasmiška būtų irtis
Kada noras gyvent didesnis nei apnikusi protą baimė
Kur kas dieną juodesnė duona ir kas dieną tos pačios mirtys
Ir tik moterų margos skaros dar nuo kulkų sapnuos pridengia
Kada tvarsčiai lyg voro siūlai kada marlės kaip gijos draikos
Kas daugiau jei ne liaunos rankos vėl iš šukių sudės padangę
Kad nubudęs pasaulį švarų vėl galėtų išvysti vaikas
Karo kronika gali būti rašoma žvelgiant bet kurio tuo metu gyvenusio žmogaus akimis: kario, jo laukiančios motinos, jo laukiančios moters ar jo vaikų. Kiekvienas turi savo tiesą, savo baimes ir savo viltis. Šis pasakojimas nuo laukiančios moters. Čia yra ir jos tiesos, ir jos baimės ir jos viltys, todėl šis eilėraštis yra išbaigtas ir pritraukia skaitytojo dėmesį savo minčių pilnatve. 5
man tai yra stebuklas, kad autorius sugeba taip giliai pajausti pasaulį, kuris apima ne tik jo kartą, bet ir mūsų kartą - vaizdiniai, metaforos, išreikšti pojūčiai yra kaip savi
Ne Žili, aš ką noriu tą ir darau, meskit savo asmeniškumus, ar jums klišės literatūrinės prie širdies, tai jas apginti norit ? :)
trapios moters rankos, liaunos moters rankos---o kokios be manikiūro - ką?, pajuodusios nuo žemės dirvožemio, suskilinėjusios?.. :D
aš čia irgi viskuo žaviuosi, todėl penkiais ir vertinu, tik panegirika nesižaviu, ir nesąmonėmis- jei būtų, kietos, sudiržusios rankos o nors sukietėjo, bet juk moters rankos, moteris nesukietėjo, trapi, tai jos nusvyra, o kodėl kietos ir sudiržusios, todėl, kad karas-keturi kampai, ir pjaut ir sėt ir akėt ir medžiot ir miško pjaut... :)
panegirika ir literatūrinėmis klišėmis niekada nesižavėjau :)
Viskas čia gerai, ir su liaunom rankom, ir su šimtmečio karais. Tikrai nereikia dėti jokių nuorodų, nes tai žinoma citata. Filosofinė tema, puikiai suvaldytas gan sudėtingas ritmas. Žaviuosi tokia eilėdaros struktūra. 5
viskas gerai su citata, ir, kad rankos nusvyra, taip, visokios rankos nusvyra, ne tik liaunos ir trapios, --- kalbu kad užmerkiu akis į tas dvi eilutes--- vienoje yra pasakyta TRAPIOS
kitoje LIAUNOS;
o kodėl pacitavau citatą komentare jei neaišku, tai kaip pagrindimą, mintis, keturi šimtai metų karo metams taikos - tai reiškia vyras daugiau kare nei namuose (o namuose, ne tik vaikas užauga su lopšine, bet ir jurginai dega - darželis prižiūrėtas namų jaukumas, o malkos, o maistas... ir viską daro rankos, kurios kartais nusvyra, bet liauni tik jurginai, o rankos sudiržusios-daina, šnibždėjimas švelnus ir trapus išlikęs, nors rankos kietos pasidarė ir sudiržusios...) ania?
„Kiekvieniems taikos metams teko keturi šimtai metų karo“ Gal todėl tokios trapios rankos kartais būna tiesiog nusvyra
Ir tik moterų margos skaros dar nuo kulkų sapnuos pridengia
Kas daugiau jei ne liaunos rankos vėl iš šukių sudės padangę
Kad nubudęs pasaulį švarų vėl galėtų išvysti vaikas
kas per nesąmonės?
turiou omenyje, LIAUNOS TRAPIOS rankos;
mhmmm.
kai 400 metų karo--- šleiva mintis; labai šleiva;
juk kai keturi šimtai metų karo, vieniems taikos, tai moters rankos (kad vaikas nubustų, laiko jau ne tris o keturis kampus- sakai rankos liaunos, baltos, trapios, tai kaip aria, kaip sėja ir kaip akėja- jos suskirdusios, įtrūkinėjusios nuo darbo, šalto vandens, žemės juodos ir medžio kamieno žievės, kol rastus supjausi, bei kelmus sukaposi, o jei dar šakoti :)
žinai, gražus eilėraštis, gražiai parašytas, viskas OK- bet neišbalansuoja ant panegirikos su tomIS rankom TRAPIOMis ir LIAUNOMis;
kad moteris, kurios jėga-silpnojoje lityje, silpnume, trapume - o išlaiko keturis kampus, kad būtų kur gyventi- po karo, kad ne tik židinį išsaugoja, kad neužgestų, kol kariavęs vyras grįš, bet dar ir iš miško malkas parsineša, ir vaikus užaugina, TAI PARAŠEI, ir be tų ale liaunų ir trapių, rankų, nes jei jos trapios būtų, tai skeliant kelmą pusiau- sutrupėtų...
nu va užmerkiu į tuos du įvaizdžius, šiame teksto kontekste, tiesiog kvailus, (beje, dar ir banalius-pavalkiotus, nuspėjamus, klišės vaidmenį grojančius, kai kalbama apie moters rankas grožinėje literatūroje), tai atrodo siaubingai čia, tokio puikaus eilėraščio kontekste... ir dar kai tai liečia pagrindinę eiliaus mintį, tas įvaizdis jai išreikšti ant tiek į pievas, kad eilių meta į panegirikos lentyną :(; nu ir gyvenimo nežinai atrodo, jei tos trapios rankos, ne, jos tada sudiržusios, kaip jūreivio, žvejo, iš jūros vandens tinklus traukusios, o jūros vanduo druskingas, ogi tinklai delnus pjausto... su trapiom, ir liaunom, gali eiti šieno ravėti, o ne vaikus per karą auginti, ir židinį gyvenimui saugoti, kad ugnis neužgestų...
tai nežiūrėdama į tas dvi eilutes, visai pamiršdama jas kad jos čia smirdi tame eiliuje, rašau 5 žvaigždikes.