Geis_MO muziejus

Dabar jau žinau lūpos skirtos ne kalbėt o bučiuotis
liesti tavo kūną
atsiduoti geismo topografijai
kertant karštuosius taškus erogeninėj zonoj

nelyg kartografui perbraižančiame užkariautų imperijų plotus
išmatuojant Edeno sodo perimetrus
kai vertikalės tampa horizontaliomis kai tavo kūnas tampa horizontu

vėl liežteliu tavęs kaip šiaurės elnias druskos kristalo
šiurkščiu liežuviu iki kraujo šlifuodamas deimantus

lūpos skirtos apžioti kandiklį
išpūsti dūmų ratilus nakties ore

kuo labiau traukiu į save tavo kvapo tuo labiau tu mažėji ir nyksti

prisimenu lygiai 4 213 nuorūkų
su kruopščiai užrašytomis datomis iš orhan pamuk

prisimenu lūpdažių atspalvius ant nuorūkų gilzių kraštelių
nuo cinoberio iki ochros nuo granatų iki granito uolienų spalvų
karšto kraujo drakono kas rytą išspjaunančio saulę

nežinau kokios spalvos tavo oda nes akys skirtos ne matyt o stipriai užsimerkti
dar vienam bučiniui dar vienam mažosios mirties palytėjimui

į kasą supinti plaukai susiviję žalčiukai
išsipina ir šnibždami vinguriuoja tankia lapija

lu lu lūpos maloniai lipšnios tarsi lajus jurtoje geriant arbatą

stebint kaip iš voratinklio spąstų voras išpainioja svirplį
atsargiai nesužeisdamas paleidžia į smuiko raktu
atrakintąjį stygų pasaulį

jei mokėčiau išgroti galėčiau sukurti tau fugą
tau pūgą iš penklinės nertą mūsų nerimo žiemą

jei mokėčiau tapyti
tapyčiau tik rūkančias moteris
sukabinčiau visas savo geismo muziejuj

„eksponatus liesti rankomis uždrausta“

nes rankos teskirtos apglėbt
o mintys – judinti daiktus

mano lūpos nebuvo sutvertos kalbėt
aš jomis
tiktai godžiai apžioju stangrų krūties spenelį
lygiai taip kaip ir tas kurs apžioja šautuvo vamzdį
užsimerkia nuspaudžia gaiduką

geidulingam atodūsy iš tavųjų goslių
be garso nukrenta nuorūkos gilzė
o ant jos raudonuoja

cinoberis