Ten nuo pusryčių stalo languota klijuote užloto
Šiepias burna gaižia porceliano glotnus arbatinis,
Dar tik pusryčiai, kiemas po juodu apklotu,
O iš sienos angos kyšo atviros praeičiai vinys.
Aš paglostau ranka tą sintetinę margą klijuotę,
Duonos trupinius paukščiams skrajūnams pasiūlau,
Vis žvalgaus, ko tas kiemas nuo ryto pajuodęs
Ir vynioju skreite tokį tamprų ir mėlyną siūlą.
Gal dangus su tamsa mums į kiemą slapčia nusileido,
Drumstas rytas rakina duris ir prie kūdros brazdinas,
O nuo saule dabinto lyg vasara veido,
Šypsos mano vaikystės paraudęs skaistus Aladinas.
Vykis, siūle, į mėlynai žvilgančią ritę,
Aš numegsiu vaikams savo kelią į slėnį vaikystės,
Lauks jų ten nuo šalnos ir gaisų nepakitę
Senas pastatas, kiemas bus meile išgrįstas.