Išlaisvinau žodį tylioj savo celėj įkalintą Pavasaris skelbė kad žiemai ir šalčiui jau amen Aš pardaviau sielą už vieną vienintelį talentą O jį kaip kvailys vieną rytmetį užkasiau žemėn
Regėjau sapnuos ten ir didelį klevą išaugus Kur vienišą rudenį pažeria saują variokų Po to vėlei amžius sidabro sukritęs į plaukus Taip greit pasislėpti sutirpti tarp sruogų išmoko
Nubudęs mačiau vien tik žemę žaliuojančią gausiai Kur talento būta – dabar nė žymės nebeliko Tik paukščių fonetika širdžiai ir lyriko ausiai Gegutė kukavo savaitę išsyk po Velykų
Ieškojau smulkių bet kišenėse švilpavo vėjai Nespėjau skaičiuoti kiek metų ir tau iškukavo Juk būna kad kartais įvyksta ne taip kaip norėjai Juk būna ne kartais – bet visą gyvenimą tavo
Kaip Faustas blaškiausi po žemę nerasdamas vietos Kol nerimo liko tik tirščiai o kitkas – nuslūgo Girdėjau kaip rieda senovinės amžių karietos Kaip pelenu virto pelenė ant seno moliūgo
Mačiau Vilniaus gaisrą taip pat Noterdamo pašvaistę Per žydrą ekraną per etery virpantį orą Mačiau kaip ne vienas gyvenimą savo iššvaistęs Ant girgždančios svirties žydroj pilnaty pasikorė
Bet niekas manęs nepaklausė – ar talentą turit Ar galit paskolint – palūkanas greitai grąžinsiu Bet koks gi čia talentas gretint mėnulį ir sūrį Testuot Minesotą nuo grabo per dvylika žingsnių
Žiūrėjau klausiausi rašiausi kol riešas aptingo Netinkamas laikas dabar čia vaizduoti Mesiją Štai šitokios mintys žmogaus ne visai talentingo Kurs pardavė sielą o talentas žemėj rūdija
lyrinio herojaus, kurį autoriau sukūriai saviironija, o kame jis save ironizuoja, tipo talentą turėjo, bet pardavė, ir nebeturi nei pinigų nei talento :), niu gi ???
sakau verkšlena tas lyr her, po vėliava "saviironija" įtikinėdamas, jog jis tikrai talentas, bet nieko nebegali nes pardavė, ir pasidarė talentas impotentas, nebeparodo ką gali :)
DĖMESIO, netapatinu tamstos su lyriniu herojumi kurį tvėrei savo kuriamame eiluje, bet sakau, kad jį tverdamas- tą prototipą, daug prigalvojai, jis neorganiškas, talentingas neverkšlena, ir pragėręs talentą jo neprageria, talentingumas, tai pasaulio matymas per talento prizmę, ir transliavimas...
tarkim jis prarado tą prizmę- kaip akinius, neberegi pasaulio kaip jį regi talentas, ir pasimato pasak NYČĖS jo esmingumas, niu ir kas jis (biednas nevykėlis, žeminom panagėm, gegutės kuku skaičiuojantis?) bet juk gali būti ir praradęs talentą laisvas pilietis, kuris nebeprivalo niekam nieko rodyti, nes nebeturi talento, ką? :)
nu nemanau, kad tokius verkšlentojus, įrodinėjančius kad jie mol turėjo talentą bet pardavė, ir nebeturi... talpina į beprotnamius, nors jie verkia, įtikėję savo iliuziją, ir porina aplinkiniams: "aš tikiu, tikėk ir tu, pakasynos talento mano jau įvyko" :DD
o talentas, tai tik dar viena slėptuvė, kurioje slepiasi žmogaus tikroji esmė :)
nebeprotiškas pastebėjimas Nyčės, labai taiklus (nors jį ir priskiria nihilistams) :)
ne. tikrai nevertinau balais, tik sakau, kad tekste gyvenantis lyrinis herojus, labai tuščias...
nurengus tai po kuo jis gali slėpti savo tikrąją esmę, lieka nuobodus bėdavotojas, nejaučiantis nei gyvenimo pilnatvės nei žavumo, gegutės ku ku skaičiuojantis ir kišenėse panages trupiniais kemšantis;
talentingi būna neturtingi, bet gyvenimas jiems nepatampa lėkšta be žavesio nuobodžia erdve, niu ne
tai prasišviečia kitas herojaus bruožas, jis slepiasi po susifantazuota sau tikrove, jo slėptuvė "buvau talentingas, bet nekultivavau talento, o bet buvau..."--- "girdite, juk aš nesirealizavęs talentas - sudžiuvęs kaip sękla be vandens :D, bla bla bla bla"
va toks tas herojus fantazioras, nieko negali parodyti, ką gali, tai pučia miglą į akis, kad galėjo bet savo noru atsisakė galėti.
nu ne grafomanija, bet labai prastas, prigalvotas; nebūna talentingų žmonių, tokių verkšlentojų, ir taip lėkštai supantį pasaulį reginčių, kaip regi jį lyr. her; gegutes kišenes tuščias ir krokodilo ašaras publikai, kad toji kartu raudotų jo talento, kurio nematė, ar ką?..(neorganiškas prototipas - ar drama tame, kad herojus gyvena iliuzijoje, mol jis buvo talentingas, bet talentą pardavė ir yra dramatiškai nelaimingas, bet jis šis tas, ne šiaip koks prasčiokas, o talentas, tik nespėjo pasireikšti, pardavė švarkelį... plikas ir nuogybių savo negali paslėpti...o kokios jos, gegutės ir žeminos panagės;
panašu, kad tas herojus norėtų būti talentingu, kad parodytų visiems koks jis puikus, nes nežino, ką su talentu turimu daro, niekada jo neturėjo, tai ir svaičioja... :)
DĖMESIO, autoriau, kalbu ne apie jus, o apie jūsų sukurtą lyrinį herojų, jis nebuvo niekada niekame talentingas, tai nežino kas per daiktas talentas yra, ir svaičioja, kad pardavė talentą - dramatizuoja ant tuščios vietos.
--130--
Kas YRA žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką GALI.Talentas-irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė. /Frydrichas Nyčė (ketvirtas skyrius; AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS)/
CITATA IŠ "(Ne)talentingas (s)eilėraštis":
"Kur talento būta – dabar nė žymės nebeliko
Tik paukščių fonetika širdžiai ir lyriko ausiai
apie save ar apie ką? jei apie kitą, tai nesuprantu, kodėl tu taip giliniesi į kitų reikalus. kam tau tai
išgyvenimų trūksta ar ko
klausiu rimtai atsakyk ir papildyk
aš nesuprantu kaip galima ir vardan ko reikia koncentruotis į svetimas problemas kas verčia
Zibintininkas
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.