Pasiliko minty baltas laivas ir mėlynos burės,
Pasiliko ir dienos vėlyvos išverstos į išvirkščią pusę,
Nenukėlei prieš Dievą, prieš žmogų palaikės kepurės,
Ir prieš aušrą tu balzganą rytą daugiau nenubusi.
Supos vygė troboj, motinėlė vis mynė ratelį,
Pasieny senučiukas papsėjo prieš miegą pypkutę,
Tik keleiviai kiti vėl išėjo į tolimą kelią,
Ir klegėjo vaikai po žiemos vėl lyg sraigės atkutę.
Pilkos dienos šviesėjo ir ganės prieš lietų karvutės,
Šūkaliojo savi ir kaimynai, amsėjo šunelis palaidas,
Išsiilgęs daireisi į langus senosios pirkutės,
Tavo balsą į tolį lydėjo tik tolimas aidas.
Vakar buvo kitaip ir kitoks po nakties aušo rytas,
Vėjas tykiai šiureno lapus dar pernykščio rugsėjo,
Vakar saulės žaisme tu stovėjai jau kitas, sulytas
O palaukėj beržų saulė šviesą ir spindulius sėjo.
Mmmm...ir šis nuostabus! Tik truputį korekcijų reikėtų dėl skiemenų, pvz. "Šūkaliojo savi ir kaimynai, amsėjo šunelis palaidas," - jų per daug. Užtektų "Šūkaliojo kaimynai, amsėjo šunelis palaidas".
Na bet aišku 5! Be abejo.
Geras eilius!
o dėl atkutusių sraigučių klaidos nematau. Pasirinkit jų ir palikit kuriam laikui krepšelyje ir užgirsit, kad jos atkuto, pradeda brazdėti.Vakar buvo, bet pasiliko minty, ot! Ir pirmas ir visi posmai pririšti.
Sėkmės, Atėja!
5
pirmas posmas nepririštas tokiais pačiais siūlais kaip kiti, nors aišku, kad nuo tos minties pradėjote; palaikė kepurė - man prėskas šis dvižodis, bet tai subjektyvu; dėl sraigių kyla abejonių - sutinku su Luizos pastebėjimu. vygė, ratelis...jei tikrai tai matote ir jaučiate, o ne deklaruojate šiais antiqua gelsva klasika tapusiais ždž, kodėl ne...man eilius šis neįdomus, bet skamba neblogai, gerbiu rašančius rimuotai, 4
Gražios eilės, tik iki tobulumo reiktų suvienodinti kai kurių eilučių ritmus (taktų ilgius). Taip pat vaikai, atkutę lyg sraigės, atrodo kiek ironiškai, žinant šių šliužų lėtapėdiškumą. Dabar net suabejojau, ar sraigės aplamai skleidžia kokį tai garsą, jau apie klegėjimą tai tikrai nėra net kalbos. Gal artimiau būtų "Ir klegėjo vaikai po žiemos lyg žiogai vėl atkutę."
Žvilgsnis ir šiandienos į vakarykštę dieną gerai eilėraštyje aprašytas būna tada, kai ir po dešimties ar daugiau metų tokį kūrinį skaitant supranti, kad visi pergyvenimai kiekvienam išliko tokie patys. Šis tekstas yra būtent toks. 5. :)