Kaip šuva

kai pratrūks ilgesys kaip pratrūksta pavasario lietūs
ir kitapus lange melsvas rašalo lašas nudžius
mes pamiršim vardus kaip pamirštame kūnus mylėtus
ir praaugsim save tarsi baltus dienų drabužius

kaip pirmoji žolė kuri mudviejų miestus praauga
pelenais išsibarsto pelynų karčia atmintim
aš atstumsiu tave... žmonės nuolat juk atstumia draugą
o tikriausiąjį priešą dažnai prisileidžia artyn

vis arčiau ir arčiau amžinybė bučiuoja į kaktą
ir alsuoja pakaušin vos pumpurui plyšus aušra
man gali nerašyt man pageltusio lapo užtektų 
tik svarbu – iš tavęs tik svarbu kad praneštų – yra

dar pasaulis tasai kurį nakčiai blakstienom užkloju 
juk kaskart pabundu kitame vėl pramerkęs akis
kaip sarginis šuva susirangęs kažkur gale kojų
šeimininkui kuris jau daugiau niekada nepagis

nuo plėštinių žaizdų kada pumpuras verias ir sprogsta
ir pažyra skeveldros – taip balta-raudona aplink
nors prisiekiau nekurt bet likimas vėl iškrečia pokštą
ir pagundoj rašau jei galėsi tai viską ištrink

manyje kaip žaizda tvinsta rašalas – kraujas vis senka
liejas raštai kurių nieks vis tiek niekada neskaitys
vos tik spėju pajust kaip naktis įsikimba į ranką
kaip sarginis šuva ir suleidžia žvaigždynų dantis