Uždraustieji

mes nukalsim eiles taip kaip eilės dar gali iškalti 
karsto vidų švelniais aksominiais jurginų žiedais
mūsų vinys tiesiog visa tai kas dar užkala kaltę
tarp būtųjų kartinių kuriuos pavadinom kadais

praeitim dabartim visu tuo ką reikėjo iškęsti
ką užkąsti su duona užgerti šermukšnių vynu
prigesinęs žvaigždyną palikdamas nakčiai žvakes tik
jos čia vienos virpės aš pakilęs į tamsą einu

ten kur kompasas traukia o kompasas rodo į šiaurę
rodo mano vienatvę kur traukia iš šiaurės šalies
apie baltąjį vilką tą pasaką gražią ir žiaurią
prisiminsiu išsyk skruostus vėjas ledinis palies

kur tulžis išsilieja ir vynas šermukšnių apkarsta
už manęs stoja vakaras pilkas beveidis nykus
mes paliksime kalbą uždarę ją gyvą į karstą
nusinešę tolyn tik supintus eilių vainikus

ten anapus juk bus apie ką paprastai patylėti
juk jauti kaip lietuviškai skamba tyla subtili
mūsų šarvai nudilę šarvojimo rūbai skylėti
kai į mus įsižiūri rugiai ir bedugnė gili

mes išplėtę akis į bedugnę taip pat įsižiūrim
į tą gelmę kuri atsivėrus kraujuoja delnuos
ir pažyra lašai tarsi vynuogių kekės didžiuliai
tarsi uždraustas vaisius kuriuo su tavim dalinuos