Truputį sarmata

Dar atkarpa.
Trumpa kaip niekad,
net nemanau, kad nušliaužta toli.
Dar slidžių vėžės baltos tartum sniegas –
žiūriu atgal, žvelgiu pirmyn...
Truputį sarmata, kad dar savęs nepasiilgstu,
garbingo bočiaus, išnešioto, subrandinto, 
kad nors čia pat, nors šią minutę – mirk...

Dar vis piemuo po mano šalį vaikšto,
laimingas tuo,
kad smėlis žaidžiančiam – gražiausias turtas.
Dzievuliau, kiek dar daug statybų laukia.
Vėl kaip šaltiniai verčiasi iš žemės
gimtos šalelės titnaginės.
Pirmyn, broliuk, pirmyn dzūkeli,
bijoki, kad jaunystė nepavytų...