Geltonas eilėraštis

Baltaisiais laukais tik šunelis geltonas nubėga
Sustoja trumpam vėl geltonai žymėdamas sniegą

Senutė tuo tarpu vis varto geltonąją spaudą
Ten rašo kad skauda gyventi bet mirti neskauda

Tarytum vokai užsimerkia geltonos langinės
Ir voras geltonas jau laukia iš lėto nupynęs

Šilkų antklodėlę kad mažąjį Kristų apklotų
Ir žemė žaliuoja kai kur po nutirpusiu plotu

Ir saulė geltona prasikala tiesiai pro lukštą
Kaip mažas viščiukas kada jo širdis ima būgštaut

Tiek daug čia erdvės ir lietus su sniegu ją dalija
Gelsvu pieštuku tau ant lango geltoną leliją

Nupaišo šarma ir įrėmina net negeltoną
Prie namo apdžiūvusį vienišą liūdną kaštoną

Kurį pasodinom atrodo prieš dvidešimt metų
Dabar lyg senukas jis vėjy linguoja ir kreta

Vėl pradeda snigti dudena pūgos baritonas
Nubėga šunelis kaip lapė toks baltas-geltonas

Toks vaizdas tarytum iš gelsvo nuo laiko romano
Paklysta šuniukas baltuosiuose puslapiuos mano