Žmogaus paveikslai 4;

Negieda nuo asfalto (ar cemento)
pasikėlęs vyturys;
jo startui – lauko reikia.
Šiek tiek  žolės ant jo,
kad piktai akiai lizdas atviras nepasiliktų,
mažytis toks
ir paprastas kaip jis.
Netgi sakyčiau  – panašus į žemę,
bet paklausykit tik –
jis pirmas pakelia dangun giesmelę;
skardena taip,
kad iki šiol nesuprantu,
kaip  atsitinka, vytuty,
kad  štai ir aš
jau išnykau, kaip  žemdirbys...
Esu...  Na  taip,  esu,
kol kas dar vis esu,
tačiau jau  toks,
kad pats pas savęs nupiešti neišmokstu.
O nusitaikęs  – ar girdi? –
nupiešti Žmogų.
Nebūna taip.  Nebuvo ir nebus
O laiko tiek, 
kad neturiu kur jo padėti –
netgi senatvei jo per daug
net suprantu, kad  Dievą piešti man lengviau.

Sakyk, kur tu dabar esi?
Per tavo giesmę dar girdžiu:
– Sugrįžk atgal, sugrįžk, Pranuci,
bet – ne, o vyturėli, –  ne.
Peizažas keičiasi ir paukščio, ir žmogaus.
Ir tau pakilti danguje sunku –
užėjo miškas lauką.
Ar ne todėl dažniau save rūsiu apsikasu
ir nors nepatikiu, bet ir paneigti negaliu,
kad  kur tik pažvelgiu – iš jo arčiausia:
ne tik lig Kauno, Klaipėdos;
lig kosmoso ir jo žvaigždynų – irgi.
Iki tavęs, paukštuk – taip pat.
Atrodo, nubudimą,
dvasios nubudimą čia, rūsyje,
kaip tavo giesmėje susirandu...