Užšalusios sielos

užšalusios upės mus jungia o tekančios – skiria
sunku susitaikyt su prarasto laiko srove
kai juodojo strazdo giesmė vėl palikusi girią
pirmykščiu šauksmu – aidu grįžta atgal į save

iš lūpų į lūpas dirbtinio kvėpavimo gūsiai
tik šiaudo ilgumo gyvenimą gãli pratęst
blyškiausiam skenduoliui – dabar tik įkvėpk ir užpūsi
nuo pirmo gimtadienio kapo visas žvakutes

svarbu sugalvoki vienintelį norą iš karto
tamsa išsipildys – ir akys nakties nebijos
girdėsis tik vėjas kuris seną knygą dar varto
ir žiedlapis melsvas drugiu ima skristi iš jos

nelyg iš liepsnos iš patetiško antikos mito
iš puslapių dulkių – tik tiek šitą sykį prašau
ne kartą maldavęs kad reikia gyvenimo kito
be operos muilo be grimo iliuzijų šou

kada ne drugiai ten iš puslapių skrieja bet kandys
skylėti drabužiai skylėtas ir gruodžio dangus
šalčiu paryčiais šį tikėjimą trapų išbandęs
kol kančios dar tyros kol grožis yra per baugus

taip liudijo tie kurie spindintį angelą matė
satino drabužiais bijodami ranką ištiest
juk šitokį gruodį užšąla ne upės – mes patys
paklydę tarp skaičių tarp datų gyvybės-mirties

tarp jų tik brūkšnelis – ten visas gyvenimas tilpo
nuo įsčių vandens iki noro panert kur gilu
tenai kur ramu vien tik upės užšalusi kilpa
kaip deimantas blizga ir žėri po tavo kaklu