Ne_pakartojamas

Čia per siauros miesto gatvės ir sunkoka prasilenkti
Su kraujuojančia iš tolo savo vartuose aušra
Vartos sielvarto vartyklės mindo upė savo slenkstį
Ir beprotis gatvėj šaukia: „jokio dievo nebėra“

Nors dar vakar jį regėjai rūkantį prie daugiabučio
Kai į veidrodį žiūrėjai ar ne veidą jo matei
Ir tuo tarpu pagalvojai kas gi būtų jei nebūčiau
Kas mane beatpažintų jei atrodyčiau kitaip

O po to vėl bėgai gatvėm – nieks išties neatpažino
Tavo dieviškųjų bruožų fizionomijos keistos
Niekas kūno nedalijo ir mišiom nepilstė vyno
Tik virpėjime žibintų atsispindinčių veiduos

Supratai visatos ritmą ten kur jambai ir chorėjai
Nuolat pynėsi ir maišės kaip liepsnojantis vanduo
Su gaisru kuris užgeso viduje kada norėjai
Lango rėmuose nutapęs savo vasarą parduot

Jau parduotos visos kitos – liko vien tik kiauras maišas
Kuriame nakvoja vėjai ir jų kryptys pasikeis
Daug greičiau nei šluoja viską kiemsargis iš ryto raišas
Ir į tavo langus žiūri pagiringas poker face

Poker face kurį užvertęs vėl padėjai į kaladę
Kol būtis kiekvieną kortą savo ženklu pažymės
Būsime įspėję viską ir staiga naujai atradę
Gražų turinį be formos gražią formą be prasmės

Kur visatos liftai kyla ir jau spėja prasilenkti
Žodžiai tarp širdies ir proto ir tarp logikos šaltos
Ir turėsim vieną kryptį ir tą patį minsim slenkstį
Ir tik vieną savo tylą kurios nieks nepakartos