dia gnosis

užsimerkęs matau kaip pasaulis vis trauktis ima
jau galiu už kampučių suimt ir surišti į seną nosinę
gal per daug ten drėgmės ir tabako gilių iškvėpimų
kai jauties tarsi būtumei sielą iš plaučių iškosėjęs

kai jauties tarsi būtum nematomo žvilgsnio nulydimas
keisto dusulio priepuolių naktį vis pasikartojančių
kada kūno marinimas esti kaip šventas gydymas
tarp minčių jau seniai atbukusių ir aštrių pagaląstų pojūčių

kada vizijos srūva siaurėjančiom miego arterijom
ir platėjančiom gatvėm paskutiniai praeiviai nubėga
man atrodo nutolstame kai iš tiesų priartėjame
gal tik kalbam mažiau gal nebent nejučia per miegą

savo drėgnus batus prisikišę pageltusių laikraščių
nekrologų žinių kurios drėgmę pernakt sugertų
pilnaties gelsvo kūno savy dar skysčius sulaikančio
kad nė prakaito lašas nebūtų pralietas veltui

kada iškvepi daug bet atrodo mažai įkvėpimo
kuris sumedėjusius smegenis vis dar deguonim pasotina
nejučiom kartais būna pasaulis jau senti ima
o sapne pats dar vaikas ir nori pašaukti motiną

o sapne vis dar kūdikis pienu aguonų penimas
tik nubudus junti kūną karštis ir šaltis krečia
dvi Morfėjaus tabletės – kur sapnas o kur gyvenimas
du delnai ištiesti – aš maldauju – parodyk trečią