kodėl

juoda banga nusitraukusi nuo dugno
į miško kontūrą plūsteli ir pakimba
eglių keterom plakti saulėlydį
drumzlinos tavo akys mama kodėl
palei namą procesija ir medžiai nebekalba
o kurgi tie kuriuos sodinau  

                jis pasakojo matęs krentant mišką kaip juodą audeklą niekas juo netikėjo
               sakė visad sušalęs dėkis kepurę beproti jau vakaras vėjai ką pasakys tėvas

žmonės suauga gyventi su debesimi
bangai paklusti ir stumdyti akmenis
ir akmenys stumdo žmones mama
kiek daug didelių akmenų
ir pats žmogus akmuo
šliaužiančios lavos stotelė

               jis rinko akmenukus juos spalvino rašė vardus vienas tapo geriausiu draugu
              kai krisdamas sužeisdavo jis labai džiaugėsi juk meilė negali neskaudinti

kartais žmonės yra planetų sėjėjai
meta kepurę dangun ir iššaukia lietų
žaibas mama tai spindulys rišantis žemę
su bekraščiu gulbės sparnu
jis plakasi bando nutrūkti
ir žemė pradeda suktis

              jis bėgo į lauką krentančių debesų avelių džiaugėsi lietaus mekenimu
             kol tėvas nepašaukė lyja kvailas vaike ir dusulys tapo jo bendražygiu  

kodėl kačiukai kviečiami pieno
kai indas maišo dugne ir virvės akmeniui
ar tėvas yra planeta kai sako viskas sukasi
mama kodėl aš kvailas vaikas
o kai sakai mes prakeikti ar tai meilė
o tu verki ir gėlės tau iš akių

          ?