Pralaimėtas

Žvelgiu į veidą mėnesio randuotą
Gal debesies rankovė jį pridengs
Palikę laisvę ten kitapus grotų
Akimirką vienintelę mums duotą
Sustosime prie tekančio vandens

Ir taip norėsis antrąkart įbristi
Ir mėgautis srove tokia skaidria
Sugrįžt į tokią tolimą vaikystę
Ir niekad nesuaugt ir nesuklysti
Kariaujant savo vaikiškam kare

Sugrįžt su ta jėga kaip bumerangas
Į tas rankas kurios tave išmes
Atgal atgal po žemėm šaknys rangos
Atgal atgal kaip grįžta žalios bangos
Ir vėl nuplauna buvusias prasmes

Kada jauties kaip angelas nupuolęs
Kaip Rilkė rašė – grožis toks baisus
Bet dabartis apsiveja kaip žolės
Ir kvepia žvėrimi laukinis guolis
Žmogum-žvėrim atstūmusiu visus

Keliaujančius iš mūšio vėl į mūšį
Sunkiausia būna nugalėt save
Per ledą eit kartot kad neįlūši
Įlūžus vėl iškvėpt garus kaip dūšią
Ir prasiveržt garuojančia srove

Nuverst karalių ištirpdyt ledyną
Išeit iš proto šįkart be šarvų
Rašyt žodžius nors jie nesugraudina
Bet padeda išlieti skausmo vyną
Ir išgyventi šitą dežavu

Tvoras sugriauti pereiti tarp frontų
Kitų mirtis pridengti su sava
Ir į tą pusę dar pažvelgt kurion tu
Matei kaip saulė ritas horizontu
Nelyg nukauto karvedžio galva

Jis pats sau lemti tokią susikūrė
Juk mirusio paliesti nieks nedrįs
Ką praradai tėra randai ir siūlės
Tuščiam lauke pavargęs vaikas guli
Sau generolas priešas ir karys