Ūmus

Nakties kulka paliečia tavo kaktą
Šalta grubi lyg mirusio ranka
Dabar septinto antspaudo užtektų
Žėrėjime prabėgančių prospektų
Nebesigilinant dėl ko arba už ką

Mums veltui duotas visas tavo laikas
Mums atseikėta duona ir druska
Voratinklių šilkai kur pievoj draikos
Bet dar užtenka ir gyvybės tvaiko
Galbūt mažesnio viešpaties dėka

Yrimo ir erozijos išgraužtos
Sentencijos lentelių užrašai
Tenai kur laukė mirusiųjų plaustas
Dabar žila žolė ir šalnos kausto
Tik eiklų žirgą – negi užmiršai

Net ir dabar mes žaidžiame šachmatais
Nauji laikai – karalius nesvarbus
Tik pėstininkui atsimerkus matos
Karai tie patys tik kitokios datos
Kai karalienė numeta rūbus

Nors palaužta tačiau nenugalėta
Į skiautes plyšta mantija ilga
Matai iš tolo blizgant amuletą
Ir draikos lapai einant jai iš lėto
Ruduo – ūmi poezijos liga