lėtas žaidimas
be sustojimo niūniuot
apie tylius dalykus
arba tai ką nutylime
lelijos žiedas
kybo nuskintas
vandens paviršiuje
gaila kankinas
po akimirkos
nyra ir dingsta
senas žmogus
stabdo mašiną
pravažiuojančią
niekas nestoja
nes bijo
ne žmogaus
tikriausiai senatvės
mažas berniukas
įkrito į balą
barsis mama
nesvarbu
nes taip juk
po truputį
užaugama
mėnuo per susijaukusius
debesis spokso
atrodo į niekur
bet ne jo akys
įsmeigtos į kiekvieno
užmigusius langus
kiekvieną naktį ji mylisi
mintyse nes jos vyras
tik draugas
ir gyvena bute
negali išeiti tiesiog
prisirišus
iš autobuso išlipt
nepavykus koja sulūžo
vyras ant laiptų
nė krust stovi
nes girtas iš ryto
draugo būsimoji paprašė
jog pati nusipirktų sužadėtuvių
žiedelį ne šiaip kokį niekutį
kad kainuotų tiek jog dirbtų
be galo
kramtomoji guma
priklijuota po stalu
kamputy tu darbo pokalbyje
klausaisi nors nori pabėgti
čiupinėji ją negirdėdamas
nieko
kol žmona su vaikučiais naujuose
namuose miegojo
bosas ir vėl parsivedė kalę
į savo prabangius kambarius
sakė dirbti ateis
hmm
o aš kaip koks kalinys
vėl sėdžiu prie stalo
dėlioju dėlioju dėlioju
tiek daug balasto
nėr kam išsakyt
tad klausykit