okeiokei raidę supainiojau ir tada pagalvojau kodėl, nes temidė, artemidė, visur idės o ši -inė ir teip pasidariau išvadą, kad lietuviškiau tat yra, dvi kalorijos
Mnemosinė - atminties personifikacija, ir nereikia "maivytis" sulietuvinimu ką čia apgausi :), galima juk pasakyti - suklydau truputį :)) Jei apie užrašymą - dar kiek užkliuvo "liustra" - žinau kad nerekomenduojama, kaip svetimybė bet čia jau LKK maivymasis , nes kažkodėl leidžiama bra ir toršeras, o juk tos pačios fr. kilmės. o eiliuko visuma - žaismingai gerai, 4
puikūs. ir liustra man visai netrukdo, nes šviestuvas yra šviestuvas, sietynas yra sietynas, o liusta - ir yra liustra - ir svetimybės yra kalbos dalis ir kalba iš dalies dėl to gyvena.
Minalistinių eiliukų - maksimali jėga :)
Tik nežinau, šiaip ta "liustra" kliūva kaip svetimybė, šviestuvas, o ypač sietynas - skambėtų gražiau.
Šiaip ar taip 5
Išraiškingi, suprantami ir įsimintini - taip trimis žodžiais apibūdinčiau šias miniatiūras. Haiku poeziją sudaro trys eilutės, o tanką - penkios. Kad atitiktų japonišką poezijos formą, tai reiktų eilėdarą dar patobulinti, bet nemanau, kad mums, lietuviams, būtina orientuotis į Tolimųjų Rytų kultūrą.
Man, asmeniškai, tokia jūsų poetinė išraiška daug labiau priimtina, nei įvairiais epitetais perkrauti tekstai, kuriuose, kaip pinklėse neretai pasiklysti.
Sie trumpiniai primena japonišką haikų, kur žodžiams vietos maža, o minčiai atsiveria erdvės begalinės.