Numeris 4

Laiką kaip duoną alkanam laužo sekundės,
Grįžtu į dabartį prisiminimais -
Akių dugne jodinėja vienatvė.
Tūkstantį kartų kalbėtos maldos įkyrios,
Nesibaigiančios kaip geltoni rapsų laukai vidurvasarį
Jaučiu kaip sapnuoju pats save.
Skyla rytas,
Rožiniam danguj vėsta vasaros likučiai.
Paukščiai plėšo dangų.
Šviesa traukia už kojų pabaisas
Iš lovos. Iš spintos. Iš minčių.
Apie tave nebėra istorijos.
Ritasi diena,
Virš sustirusios žolės garuoja išblyškus naktis.
Nuo šiandien ir mūsų nėra.