Rašyk
Eilės (72520)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10391)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 71 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Žmonės garbino slibiną [Obludos prototipą], kuris atidavė valdžią žvėriui. Jie garbino žvėrį [Obludos archetipą], sakydami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo! ”
-                      Apreiškimas Jonui 13, 4

Obluda – Imoralistas, Antikristas, Anarchistas; viskas, kas priešiška civilizacijai, kodų ir taisyklių laužytojas; žmogus milžino jėga ir vaiko protu; sielų kontraktų Terminatorius ir troškimus pildantis Mefistas. Obluda įsivaizduoja save kaip žaliaskūrį, aštriadantį, kumpanosį, skrybėlėtą ir smailiais violetiniais batukais, net jeigu niekas nebijo jo išoriškai ir reaguoja į jo groteskišką šypsnį neutraliai. Aklieji, nematantys prakeiktojo beprotystės ir laikantys jį bičiuliu. Apleistumo, siaubo ir prarasto identiteto jausmai kyla iš degenerato vidinės esybės, niekingo demono, tarsi Narcizas žvelgiančio į reflekciją baloje, bet iš tikrųjų nesugebančio savęs įžvelgti, projekcijos, todėl jis nusiridena nuo vienumos ir atsiskyrimo Olimpo kalno ir patraukia į kelionę per tamsius, nuogus miškus bei dykias, išdegintas dykumas, ieškodamas ko nors, kas suteiktų jam identitetą, supratimą ir užuoveją. Žvėris realybėje neatrodo agresyviai, net priešingai, tarsi sociopatas, kaip visi kiti, galbūt net lyg tobula žmogaus replika. Tarprūšinio grobuonies, šiuo atžvilgiu, negąsdina medžiotojai.

Obludos seksualumo problema: Obluda tik dalinai yra vyras. Bent jau jis nemato savęs kaip tokio. Atsitiktinės mejozės ir genų selekcijos dėka, jo kūnas gimė kaip vyro. Visgi, Obluda nemato savęs ir kaip moters. Neegzistuoja joks paslėptas potroškis būti moterimi, joks iškreiptas pavydas. Kiek jam rūpėjo, nesvarbu, jis vyras, moteris ar abu. Dalykai kaip lytis ir seksualumas nebuvo svarbūs iš abstrakčios gyvenimui perspektyvos; jis galėjo, aplinkybėms pareikalavus, tapti bet kuriuo. Jis buvo vyras, bet, tik užsigeidęs, lengvai bet kada galėjo tapti moterimi, jeigu jaustų, kad taip įgytų pranašumą. Maskuotės meistriškumas.

Pirmoji metamorfozė: šizofrenija ir disociatyvaus tapatumo sutrikimas. Penki skirtingi vokalai jo makaulėje ir 1 = ½ + ½, arba A = B + C. Kaip būsena prieš Liuciferio ištrėmimą iš Rojaus, kaip tyra esatis, B ir C kaip skirtingi “blogio” įkūnijimai, “gėrio” naikintojai ir gyvasties destruktoriai, t. y. chimeros ir žudikai, ištroškę galios ir nekenčiantys silpnumo. Klausimas: kodėl? Atsakymas: žmogaus virtimas pusžmogiu, arba dviem pusžmogiais, įskeltas jo genialaus antžmogiško skrydžio link Saulės, arba pamišimo, ir Ikariškas išsilydimas. Identiteto, šeimos, draugų neturėjimas nuo gimimo arba jų praradimas pakeliui. Adomas be Ievos, arba nesugebėjimas pasislėpti nuo žmonijos be savo rūšies atstovo. Kolosas B yra Obludos A dalis, kuri nuo pat pradžių netroško identiteto, būdamas universaliu substancijos brutalumu objektų pasaulyje. Titanas C yra Obludos A dalis, kuri trokšta identiteto iš visos širdies, nepaisant pasekmių, būdamas sąmoningas identiteto-subjektyvizmo ieškotojas. Sprendžiant vien iš išvaizdos, vienas galėtų teigti, kad čia egzistuoja ekstremaliai kompleksiškas dualumas ir konfliktuojančios charakteristikos, nepaisant to, jie abu yra nihilistiški psichopatai, kurie, dėl atviro intymumo, myli vienas kitą labiau už prarastąjį A, paskutinį sudarytą ryšį su žmonija.

Monstro C, atrodytų, vienintelis tikslas, kaip kokio ambicingo gyvulio, žaidžiančio Dievą, yra suteikti kitiems galios, arba vertės, galbūt jis net trokšta sukurti žalčių rasę. Išgelbėti save išgelbint savo gelbėtojus? Visgi, vampyrui iščiulpus ir pasiekus kito žmogaus laimės zenitą ir potencialo ribą, nelikus vietos kopti aukščiau, jam tas individas tampa nuobodyla ir jis jaučiasi neužbaigtas, kas verčia žiauriai elgtis ir iš alkio paskersti parazituojantį asmenį. Kita vertus, gigantas B maudosi nihilistinėse sąmonės apraiškose apie visatos indiferenciją ir vertybių reliatyvumą, kuo ir bando pateisinti savo žmogžudystes. Cerberis C netroško identiteto susieto su fizine veikla, kuri niekada nebūtų jo pasotinusi, bet su intelektualia, jis troško identiteto, kuris įkūnytų viską oponuojantį jam, todėl gi jis ieško aristokratų.

Antroji metamorfozė: narcisistinis Princo apsėdimas. Princas, tiksliai tariant, nėra ogro darbo vaisius, labiau tai, ką F. Nyčė apibūdino kaip sielos sąmoningumo transformacijos trečiają stadiją. Trumpai: 1. Kupranugaris – atmintis. 2. Liūtas – valia-žinioms. 3. Vaikas – išmintis. Šiuo atveju, Princas yra kažkas panašaus į „antrąją vaikystę“, valios-gyventi spinduliavimas ir naujų vertybų kalyba. Princas velniui yra viskas, ko jis tuo metu troško iš identiteto: statusas visuomenėje, politinė galia, skambančios monetos, reakcingas avių moralės ignoravimas, platus pažinčių ratas, etceteros. Padaras ilgą laiką kenčia alkį ir nukelia neišvengiamybę kaip priemones pateisinančias tikslą, bet trūksta vieno dalyko – Karo ambicijos, natūraliosios evoliucinio vystymosi kondicijos, vienintelės valdančiojo elito Meno formos. Septyniagalvis, dešimtragis, dešimtdiademis begemotas iškyla ir praryja Tėvą bei Motiną, Karalių ir Karalienę, viską už savęs sudegindamas ir ieškodamas savyje naujų aukščių ir gilių, naujos aranžuotės, kuri sudrebintų visos Žemės planetos pamatus. Barbaras neturėtų būti laikomas atsakingu už kitų žmonių žmogžudystes, nes jo prigimtis yra būti Machiavelišku, būti blondiniška bestija, niokojančia kitų gyvenimus.

Trečioji metamorfozė: reintegracija į vieną asmenį. Poreikis tapti singuliariu: pianisto nukirstų rankų, skęstančiojo deguonies, ištroškusiojo vandens poreikis. Aš esu tu. Tu esi aš. Mes esame viena. Princas yra atskalūnas. Mes visada buvome monstras su žmogiškąja puse, kuri desperatiškai kibo į identiteto atlapus, su poreikiu išsigelbėti nuo paskendimo. Drakonas Princo ir Kūrėjo identitetu gurguliuodamas praryja kentaurą be identiteto. Aktyvus nihilizmas įveikia pasyvų nihilizmą. Monstras, monstrozišku alkiu, monstrozišku apetitu, čepsintis savo kitą dalį iš vidaus. Obluda užnuodytame Edeno sode, suvokdamas ir maudydamasis mirtyje nelyg su derva plunksnose, buvo priverstas tapti laukiniu ir visiškai nekontroliuojamu, kad bekondiciniu įsipareigojimu patenkintų kiekvieną savo troškimą, realizuotų kiekvieną savo ambiciją. Ir tik tuomet Leviatanas patiria tikrą antrą kančią, – turint galvoje, kad pirmoji buvo identiteto trūkumas, – ne papjaudamas šeimą ir žmoniją, bet asimiliuodamas kitą savo ego kloną, savo primordialų anonimiškumą. Beformis, beveidis, bevardis Princas mamutas, praeityje laikęs save ne-ir-anti-žmogišku, pajaučia žmogišką, per daug žmogišką, familiarumą žmonijai, tarsi būdamas kolektyviojo pasąmoninio užprogramavimo vergas, neturintis jokio unikalumo, asmenybiškumo ar individualumo, tarsi visi prisiminimai tėra implantuoti į jo robotiškas smegenis – gargoilas, pasiekęs šaltą intelektualinę empatiją, Šėtonas, pagaliau nuvertęs Dievą ir peraugęs bevardę Žmoniją bei jos identitetą, sukramsnodamas ir padarydamas jį savo maža, purvina, šuniška kale. Egocentrizmas kaip visos žmonijos ego. Ne galia per išmintį, bet „tikrojo“ pasaulio transcendencija, kuri paneigta racionaliajam protui. Mano vardas yra Titanas, nes mūsų yra daug.

Mutantas A, trolis B ir laukinis C visų metamorfozių konsekvencijoje vėl tampa feniksu A, neturinčiu jokio identiteto, nes tas pavogtas iš Princo ir padarytas savu. Pasiektas pseudo-identitetas nusibaigia egzistenciniu tragiheroizmu: pagaliau atradęs identitetą, gyvenimo prasmę, Mobis Dikas suvokia, kad identitetas yra reakcinis ryšys tarp jo, kito žmogaus ir viso pasaulio, kad nėra nieko, kas galėtų jį vadinti vardu, todėl gyvenimo prasmingumas efektyviai išblanksta. Amžinasis incognito, šliūruojantis lavonas ir superkanibalas, galų gale, grįžta net ne ten, kur pradėjo, bet į negatyvią skaičių seką, nes identiteto grožis dingo, palikdamas tik sprangaus teroro ir šleikštulio pilną širdį. Paskutiniojo stovinčio žmogaus sindromas: valia-gyvenimui ir valia-galiai kaip valia per se, pasaulio praradimas yra jo užkariavimas. Ir taip gi stūkso princų Princas, įsiteigdamas, kad esantis sukonstruotas iš negyvų žmonių dalių ir charakteristikų, todėl, iš esmės, yra žmogus, bet kadangi jie negyvi, jis pats niekada iš tikro nėra gyvas. Kas šiurpina labiausiai – paradoksiškas alkis Obludos akyse ir pasitenkinimas netikru identitetu. Niekas nestovi pasaulio viršuje, išskyrus aukščiausią alfa grobuonį, neturintį vilčių ar svajonių, egzistuojantį vienumoje, kad pats sau galėtų parašyti pabaigą, tik tuomet jis baigs klajoti ir amžinai nesuvokti savo neįtikėtinai paslaptingos sielos, nepaisančios demarkacijų ir fobijų, bet nuolatos viduje besigrumiančios. Realizacija, kad negali tapti „netikru kažkuo“, bet gali – „tikru niekuo“, paskutiniu visatos nihilistinės tiesos pranašu. Vėjas sužvarbo, cypiančiai kaukdamas šaltame ore, o demiurgo akys perštėjo, jam bešypsant į Niekį.

Klausimas: kokia istorijos prasmė? Atsakymas: nothing, nil, nada. Pastangų bevertiškumas. Pasiekti trokštamo dalyko, bet suprasti, kad jis nieko nereiškia. Nematyti jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio, gero ir prasto. Galiausiai, žmogus gali tapti bet kuo pagal savo paties ambicijas. Nebūtina žirglioti pramindžiotu takeliu. Jis turi pasirinkimo laisvę... Žmonės yra tarsi lošimo kauliukai, jie metasi pasirinkta kryptimi.

Moralas: jeigu prisipažinsi ontologinį unikalumą, identitetas taps nesvarbus.

Nuoširdžiausi linkėjimai, jūsų kaimynystės draugas Obluda.

2011-11-21
2018-09-12 16:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-28 08:56
agricola
jei ne data po tekstu manyčiau apie šiuos laikus šį laiką dekonstruojame, nors laikas matyt visą laiką yra šis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-15 08:13
Svoloč
Galima sakyti, nieko nesupratau. Turėtų būti gėda, bet važiuoju traukiniu, tai gal todėl gėdos nejaučiu. Jaučiu mieliau perskaityčiau kokią Žemaitę.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 23:53
Dekonstrukcionistas
@Erla
Čia tokia kūrybinė amalgamacija, kas ir yra esė, tad aišku, kad kažkas bus skaityta. (Kad ir, tarkim, minėtos F. Nyčės transformacijos.)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 23:28
Erla
Kažkur skaityta.
Savotiškas eksperimentas.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 19:21
Nešvari Dvasia
visai neblogas - kaip esė žanro kūrinys
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 18:37
Žillis_
Kaip esė - geras
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 17:51
Kailas Spenseris
Klasika. Prisimenu lyg vakar.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-12 17:41
ONYX
nu prajokino prajokino, nier ka sakiti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą