... ir tyla turi klausą ir spalvą...
Įsiklausykime.
Pageltusiais rugsėjo lapais kaštonai šnabžda:
Nukrisime į rasą!
Voratinkliuose - mes, spygliais erškėtrožių sudžiuvę -
it medgraužiai galandantys kirvius.
Nesutepti suvirpa durų vyriai:
Tu išeini?
Palieku stoviniuoti ten, kur niekada ir nestovinėjau:
tarp skersvėjų,
rudens ribos, arimų...
Atleiskit man už atvirumą:
Saulėgrąžos spalvų dėmė dar nesubrendo-
dangaus skliaute sužvango debesies skeveldra.
... tyla sugers ne vien tik garsą,
be potekstės išskaitanti mintis...
Tik kurčias, nebylus ne tavo, mano stabas
neatkartos kas buvo vakar.
O rytoj?
Kas Jam - svarbu, o man - be kainos,
kaip duonos kepalas įmintas kojomis
į žemę.