nekalti

Neslėpk akių -
jose visa tiesa.
Skaudi, lyg kirčiai dalgio guldančio rugius,
lyg nuosprendis,
jį pasirašėm dviese -
nukirstuose laukuos ramunių nebebus.

Neglamžyk rankų,
jos nekaltos.
Pavargusios, kadais taip priminė sparnus,
kuriais danguj mėlynas rugiagėles piešėm...
Išbluko ir neliko,
dabar toks pilkas vienišas dangus.                             

Kaltų nėra, ieškot neverta..
Gal tik žiemos artėjančios šalna
bus nuteista už pirštais bąlančiais nuskintus žiedus, 
juk mums lengviau, kai skamba mintyse -
tik ji kalta, tik ji viena...

--- ryški žiedų spalva negrįžtamai išblėso,.
tik vėjai kaukia vėsūs -
kaltė tik jūsų, nekalta žiema.