Kai reikia peraugti karą

Sumaniau apie karą rašyti,
nors rašiau jau, rašiau,
ir po mirtį pavaikščiojau savo – nesavo,
bet stebiuosi, jog karo tiek daug,
kad per jį neišmokstu žinoti,
kas kur išlikę be jo.

Oi žinau,
kaip naktelės sušvinta sidabro šviesa,
kaip į tylą įkritę, sugriaudžia perkūnai
ir krūtinę žegnoja žaibais.

Žlunga viltys už karą aukščiau paaugėti,
bet nebūtų teisinga
bent Savęsp šalyje
į tą pačią karietą įsėsti 
sumontavus iš naujo ir ją, ir save. 

Kai vanduo jau į vyną pasivirsta
nesunku patikėti,
kad į akmenį duona ateis.

Beprotybe, tavęs vis mažiau pasilieka.
Jau išmokau išeiti iš nuotraukų savo
ir pabūti vėl toks, kaip kadaise buvau,
bet žiūriu, kad ir tiek neužtena –

kai vanduo jau į vyną pavirsta,
kai į akmenį duona ateina,
kai reikia dar peraugti karą,
iš metalo (gal tyčia netyčia)
robotą Praną kuriu.