graužia smėlis akis pilkas nerštas žuvies kai į sausrą
meta skylančios sienos akvariumo žalio ir gausiai
burnos žiopčioja vandenį liko nedaug jo įpratęs
jau esi prie naftotekio gręžiančios pykčio akys
prisigėrusios juodesio manome kad tai auksas
ir euforijoj tepamės suodžiais daro taip daug kas
kol atominį grybą augina mintis ir mygtukai
žodžių grumstai aptaško ir mes išsitaškom nerūpi
visagriaunanti pykčio energija karpanti dangų
nebelieka vilties net akimirkai bet vis bandom
užsimerkt ir be žodžių ištart ko dar niekas nesakė
išlankstyti paukščius ištrupėjusius iš nagasakio
kad į auką žvėris nesugrįžtų minčių bumerangu
patys savo galvoj žvėrimi ir auka susirangom


varna






















