tylos kai eglės sprogdina

pereini pėdos pločio rąstu į šią pusę garmančios upės
stirnos suklūsta danieliai šnopuoja garsus teka jų šleifas
kai įveikę perėją už kazbeko bedugnės mirties akivaizdoje
suvokiam metai yra tik skaičiuotė nustojam skaičiuoti pulsą
monotoniškais galvos linkčiojimais dundant riedulių vagonams
kažkas skaičiuoja tavo laužų šokį tavo kauksmą o burna uždengta
tik šamaniški murmesiai apsikabinimų ir nukritimai iš eglių viršūnių
taip
garsiai
it sakuoti šapais aplipę voverių apgraužti kankorėžiai
riedam ūsuriniams šunims kiauksint tylėjimų nuokalne
dusulio antspaudus pleištais į kiekvieną pilnatvės akmenį
įkalam ir kiekvienam išgąsdintam driežui po paminklinę tošį
paliekame nes mes patys kasmet salamandromis čia šmirename
taip
prikeliam
net akmenis
paniška baimė pereit kalnų upę nulipti nuo skardžio
visą kelionę sunkiausiom kuprinėm slėgė pusiausvyrą
kaip tie pažadai pažiūros kaip meškos priežiūra ėriukams
spoksantiems per išgyvenimo pamokas plačiausiomis akimis
tikint pilnais kelionmaišiais cukraus ar sočiu grikių jovalo daviniu
iškeitėm tai į traukinio bilietus grįžti po vieną nes dviese per garsiai
per
įžūliai
flirtas su savo gyvenimu grįžus namo ne į tylą  
kūnas vis pagaugais tad į karštus pušų aromato purslus
lyg laužo dūmuos paskęsti rankšluostį žalią arbatą jaukumui
apsigaubiam godžiai brinkstam beveik neišgalvotais prisiminimais
ir kai
vis iš naujo
perskaitau tą subraižytą triukšmo takelio juostą
girdžiu kaip vanduo iš čiaupo įkyriai mėto lašą į skardą
jo-jo efektu išeina sugrįžta tie žingsniai ir tu juos skaitai
bet tik tuštuma plinta ratai aplink mūsų menkystes juose
sėdim lyg jogai skraido viena muselė atkreipt dėmesio nereikėjo  
taukšt