Rašyk
Eilės (76126)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2584)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Šėtono išvarymas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Šįryt vėl pažadino jos juokas. Artimas ir skardus, lyg kvatotų tiesiai jam į ausį, dargi tyčia, kad jis greičiau pabustų, apibartų ją pro vos pramerktus vokus, o juokui nesiliaujant, galiausiai čiuptų triukšmadarę į savo tvirtas dailidės rankas ir papurtytų tarsi obelį. Ir žiūrėtų, kaip purtant siūbuoja jos kiek per didelės krūtys. Kai siūbuodavo, jam patikdavo, kad jos tokios pilnos. Tik beprotiškai erzina tas klaikus juokas, kuris jau išvirto į kažkokią sireną ir galiausiai jis praplėšė traiškanotus vokus.

Suknistas žadintuvas!  Prie pat ausies. Jis nuspaudė mygtuką – dar kiek snūstelės. Dabar jos juokas aidi gerokai tyliau ir kur kas toliau, lyg iš vonios, o gal iš jų mažos, jaukios virtuvės, išpuoštos jo patiems kaltomis medinėmis lentelėmis. Tačiau net medis nepajėgus sugerti tos sirenos skleidžiamų garsų, kurie, rodos, vėl ima artėti, todėl Jonas užsikemša vieną ausį, tuomet kitą, - tačiau niekas nepasikeičia. Ničniekas nesikeičia jau nuo praeito lapkričio, to amžinojo gedulo mėnesio. Lena sako, kad sielvartas ilgiausiai gali trukti metus, o jei užsitęsia, tai jau depresija. Ar jam jau depresija? Ne. Tai kodėl, po galais, vis nesiliauja tas juokas....? Tiesa, ne pratisai. Tik kai iš vakaro gerokai užpila, arba jaučiasi pervargęs, arba kai nesudeda bluosto kiaurą naktį. O kada jautėsi pasiilsėjęs, ramus ir blaivus, jau ir nebepamena...

Jonas atsisėda, pasirąžo ir nuleidžia savo šviesiai rudus plaukeliais apžėlusias kojas, kurios šiandien tarsi ne jo. Pabando nusižiovauti, tačiau surakintas žandikaulis trakšteli ir nutraukia beįsiplieskiantį  žiovulį pačioje saldžiausioje vietoje. Basomis kiūtindamas vonios link, skaudžiai užmina ant nebaigto statyt lego laiviūkščio ir net viaukteli iš netikėtumo.

Ne, šiandien jis čia negrįš. Iškart po darbo užbėgs pas Lenočką,  ten ir pernakvos. Pradžioj, žinoma, paklausys jos klampiu nuo cigarų ir brendžio balsu traukiamų romansų.  Ji, kaip visuomet, paprašys akompanuot, bet jo nuo darbo sugrubę pirštai jau nebe tokie jautrūs, kaip jaunystėje, ir Lena neapsikentusi pati paims gitarą į rankas.  Na ir tegul,  šį kartą jis nenusiteikęs akompanuoti. Nenusiteikęs nei taisyti, kalti, remontuoti ar n-tąjį kartą perstumdyti baldus jos eklektiškame butelyje,  prikimštame įvairaus senoviško šlamšto. Jis trokšta tik  pasinert į tos moters aplinkos ir kūno skleidžiamus garsus,  kvapus, vaizdus, įkrist į savo pamėgtą krėslą ir romiai laukt, kol nuvargusi Lena apsižergs jį ir paprasčiausiai leis jo sielai išskrist, lyg skrajūnui paukšteliui. Nesvarbu kur, kad tik toliau nuo to beprotiško juoko. Bent vienai nakčiai, o tada ir vėl... Viskas iš naujo, iki kito karto. Kito pabėgimo iš gyvu pragaru virtusio jo viengungiško būsto.

***
Sunkiai vilkdamas kojas, pakeliui prigriebęs rūkytos žuvies, sūrio bei alaus užkandžiams ir  brendžio – desertui,  jis sliūkina akmenim grįsta gatve, kol prieina džiūvančiais rūbais nukarstytą ankštą kiemą su mediniais sraigtiniais laiptais.  Sukandęs dantis kopia aštuoniasdešimt sutrešusių laiptelių, besisukančių į iš pažiūros apleistą palėpę.
Ilgai spaudžia išklerusį skambutį, kol pasirodo ji – vienais apatiniais, nesveikai raudonais žandais, jau žilstelėję plaukai susivėlę lyg pakulos. Ir ji pati it sena nupešiota varna, užtat tokia jauki ir sava. Šykščiai šyptelėjęs, Jonas pasilenkia pabučiuot tai kūtvėlai į skruostą, bet šįkart ji išsisuka nuo pasisveikinimo.  Atsiprašinėja, turinti svečių. Svečių... Lyg būtų užmiršusi, stačiai iš atminties ištrynusi, jog penktadieniais jis, Jonas, yra vienintelis ir pagrindinis jos svečias jau... Kiek jie čia pažįstami? Pusmetį? Daugiau? Nors jam rodos, kad pusę gyvenimo. Blogesniąją pusę.

Paimk alų, bus svečiam – siūlo. Ir sūrį pasilaikyk, juk žinai, nevalgau aš to supelijusio. Ne ką tu, ką tu, nėra už ką – dvigubai greičiau nukėblina stačiais išplerusias laiptais, o kur dabar? Ir tikrai – kur?
Nejaugi namo?  Gerai bent, kad paėmė brendžio.  Alus vis tiek nebūtų sušildęs jo sustirusių galūnių, nebūtų nuraminęs ir jau tikrai nepajėgtų nutildyt to šėtoniško juoko. Ten visur ji. Jos akys žiūri iš pravirų spintų, ji slepiasi už visų durų, o vos prigulus, jos rankos švelniai liečia nugarą ir šiltas kvėpavimas kutena ausį. Bet užvis sunkiausia tverti tą juoką, kuris, kadaise žavėjęs savo užkrečiamu nuoširdumu, dabar skamba visiškai nejaukiai, net bauginančiai. Tai pernelyg isteriškai, tai  atvirkščiai, dirbtinai ir monotoniškai, o rytais – šaižiai, lyg tas senas džeržgiantis žadintuvas. Kartais atrodo, lyg ji laigytų po namus, besiruošdama svarbiam pobūviui. Jis girdi ją tai iš virtuvės, tai iš balkono, o kai palenda po antklode – visai šalia lovos. Paryčiais ji jau būna įsirangius į jo lovą ir kvatoja stačiai pasimėgaudama, tiesiai ausin.   
Ne, šįvakar jis kategoriškai atsisako to klausytis. O jei jis, Jonas, nustos jos klausytis, ana turės išeit, nes kitaip juk kokia prasmė?

Vos tik įžengęs pro duris, kiek tik gali ištvert ausis, pasigarsino radiją. Kažkokia sena daina apie jūreivius bemat priminė jam nebaigtą darbą ir kiek nudžiugęs, kad vakaras nepraeis visiškai bergždžiai, surenka nuo žemės šįryt išspardytas detales ir švilpčiodamas renka laivą, kurio vakar taip ir nepabaigė.

Kažko trūksta. Aha, štai ir ji – šių namų šiluma, mažytis jo aukuras.  Iškrato susilydžiusios žvakės likučius iš senos, pajuodavusios žvakidės.  Uždega naują ir stebėdamas, kaip žvakės liepsna atsispindi brendžio taurėje, pajunta, kad ima šiurpti sprando oda. Liepsnelės plevenimas tauriajame gėrime, degančios žvakės kvapas, sumišęs su brendžio skoniu.  Betrūksta tik eglišakių. Regi jos veidą tarp žvakių, sustingusį veidą be jokios išraiškos. Mato jos putlias, apetitą žadinančias šlaunis, kurios viliojamai prasiskleidžia, galop sulinksta per kelius ir tuo pat metu lėtai kilsteli dubuo... Jonas priglaudžia taurę prie lūpų, bet neišgeria, staigiu rankos mostu šliūkšteli gėrimą žvakės link, bet toji vikriai išsisuka, ir šoktelėjusi aukštyn, plieskia kaip plieskusi. Dabar jau abiem rankom nubraukia nuo stalo viską ką tik pasiekia: laivo modeliuką, žvakidę, dubenėlį jau apdžiūvusių vynuogių. Šukės ir vaškas pasipila į visas puses, modeliukas suskyla į daugybę mažų detalių.  Jonas keikteli, atbula ranka nusišluostęs šykščią vyrišką ašarą. Muzika nutyla ir jis vėl išgirstą tą juoką. Šįkart aišku, kad jis sklinda iš vonios kambario.

Jonas vienais marškiniais išbėga laukan, bet netrukus grįžta nešinas pora eglišakių ir net nenusiavęs batų žengia ten, iš kur sklinda jau gerokai prislopintas, tačiau dar nemalonesnis, bemaž piktdžiugiškas krizenimas. Sulenkia eglės šakeles puslankiu,  paguldo ant vonios krašto, per vidurį įbeda žvakę be žvakidės,  suteikia jai gyvastį, tada pasikloja patalus tiesiog vonioje, nusimeta drabužius ir įsliuogia ten it barsukas į savo olą.  Atlošia galvą, užsimerkia, pasistato butelį tarp kojų, tačiau viena ranka prilaiko, kad brangūs lašai, neduokdie, neišsilietų, kita suima save ir žiūrėdamas į lėtai smilkstančią žvakę, ilgai darbuojasi: iš pradžių švelniai, galop vis stipriau ir galiausiai nuožmiai, kol galiausiai trūkčiodamas išsiveržia, lyg besispaudydamas ugnikalnis. Tuomet nusipurto, apsišluosto ir vis dar lipnia ranka susipila į burną tiek brendžio, kad paspringsta ir galiausiai  pradeda beveik šuniškai inkšti. Išeik, dabar jau išeik – tyliai šnabžda sukepusios lūpos.

Juokas nutyla.
2018-03-19 11:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 19:57
satrijakalnas
Tikrai, pritariu – rašymas dėl rašymo, todėl ir mano rašymus taip komentuoja
Ir už ką 5 pliusai? Gal savi balsuoja, o gal klonai(kaip čia įprasta)?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-02 21:31
Svoloč
Man nesvarbu kas rašo, ta prasme vyras apie moterį, ar moteris apie vyrą, svarbu, kad patikėčiau. Gal. gal ir galėtų taip būti, bet man labiau regisi, kad tiesiog tai tėra pratybos, rašymo pratybos, turint tikslą išmiklinti ranką. ir tai jokiu būdu nėra blogai, aš pats dar vis miklinu ranką kokiam būsimam šedevrui, bet šiuo atveju nepilnai mane įtikina toks apsėdimas, gal jis paviršutiniškai aprašytas, ta prasme, kad jo nepaleidžia beveik vien tik juokas, na dar pora kūniškų detalių, labiau paveiktų kažkokie bendri pergyvenimai, kažkokios kartu pragyventos bėdos, džiaugsmai, vaikai, kur jie, beje, liko tik lego, tada gal kartu žuvo, tada jau būtų įdomiau, dabar tas savo skausmo skandinimas butelyje man irgi tradiciškas. Žodžiu, kaip pratybos gerai, o kitam siužetui linkiu daugiau gylio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-16 23:22
Loke1
:} a, nepridūriau - patiko, vertinu fantaziją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-16 23:20
Loke1
labai stengėsi autorė parodyti sunkią padėtį to žmogelio, jog visas tekstas tuo persunktas. gal tik galop tas išsivadavimo ir išsiveržimo jausmas galėjo būti ryškesnis ir "gaivesnis". nes pabaigai kaip paskutinis vinis į karstą suvarytas, liūdnai. o norisi pasidiaugti su žmogeliu nu taip "sunkiai" dirbus (skaičius).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-16 12:57
_Dykuma
Jaučiu didelį prielankumą autorės kūrybai, kur neįmantriomis priemonėmis pasakojama apie buitį ir jos fone nuosekliai, patraukliai plėtojamus pasakojimus apie du žmones, vyrą ir moterį, judviejų santykių vingius.

Viename iš komentarų pastebėjau pastabą, kad pavadinimas galėjo būti kitoks, šiai nuomonei pritariu: juk skaudūs, nuolatos dirginantys prisiminimai, tai - ne į vidų įsiskverbęs šėtonas, tai – dalis to, ką neseniai esame mylėję ir ko staiga netikome, tai - ilgesys, nostalgija.

„…  skaudžiai užmina ant nebaigto statyt lego laiviūkščio ir net viaukteli iš netikėtumo.” – man šis epizodas asocijuojasi su nutrūkusiu gyvenimo, kaip kūrinio, konstravimu, modeliavimo procesu, panašiu į lego laivelio statybą, laivelio, kuriuo bandyta su sau artimu žmogumi keliauti iki galutinio uosto, bet to neįvyko, todėl dabar tai tapo nuolatiniu kliuviniu, kuris skaudžiai žeidžia.

Žvakės metafora man asocijuojasi su moters vizija: „Iškrato susilydžiusios žvakės likučius iš senos, pajuodavusios žvakidės”,  vyras uždega naują, stebėdamas liepsnos atsispindį brendžio taurėje, pajunta, kad ima šiurpti jo sprando oda, nes naujas šviesos šaltinis, tai - nauji intymūs santykiai, kurie Joną, nenuramina, o tik dar labiau sudirgina.

Vyras, sukurdamas jam patinkančią, aplinką, primenančią kapo duobę, apklotą eglišakėmis, su į jas įsmeigta apnuoginta žvake, patiria atsipalaidavimą, kuris „galiausiai trūkčiodamas išsiveržia, lyg besispjaudantis ugnikalnis”.

Žaviuosi autorės gebėjimu taip paprastai, bet sykiu poetiškai skaitytojui pristatyti intymius gyvenimo epizodus, kurie yra neatsiejami nuo kasdienio mūsų gyvenimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-27 08:54
ieva3003
Kūrinys man per sunkus, tai mano nuomonės nereikėtų sureikšminti.
Moters juokas/kvatojimas/krizenimas paminėtas bent trylika kartų. Galbūt mažiau minint, ką vyras girdi, tokios apimties kūrinyje skaitytojas net geriau suvoktų, koks tai siaubas?

Pavadinimas man pasirodė taiklus, lego detalė irgi tiko. Šėtono išvarymo būdas labai įspūdingas. Patikėjau. Šiaip įsigraužiantis į smegenis kūrinukas, sveikinu.   

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-25 14:36
varna
tikrai maniau, kad diedas parašė...visuma įtaigi, vaizdinga, užkliuvo lego kaip neišteisintas, bekontekstinis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-24 02:57
1337
o kodėl šėtono išvarymas, girl? pavadinimas tai fucking random..... uh, rimtai, bet gal nerimtai, pasakysi man?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 16:03
TomKomPotas
na, užkliuvo man vietomis kažkokie gremėzdiški sakiniai ir jungtukų gausa. jei yra lego kaladėlės, kur dingo vaikai? brutalus purtymas ir siūbuojančios krūtis kažkaip energetiškai sunkokai dera. truputį nepagavau ar Lena ir žilstelėjusi moteris antroje dalyje tapatu.
imponavo pastangos ieškoti sparnuotesnės raiškos. nors šyptelėjau perskaitęs apie metodiką išleisti sielą lauk apsižergimu, che, ar suteikimą žvakei "gyvasties". bet visumoje tas poetizavimo bandymas nemaišo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 13:43
klimbingupthewalls
gale per daug galiausiai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 13:43
klimbingupthewalls
apibendrinant galvoju, kad Lena jam tiesiog neatidarytų durų.
arba kad jis paskambintų jai iš parduotuvės paklausti, ko ji norėtų ir sužinotų, kad jos vakaras jau kitaip suplanuotas.

nustos jos klausytis, ana turės išeit, nes kitaip juk kokia prasmė?



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 13:20
klimbingupthewalls
išpuoštos jo patiems kaltomis medinėmis lentelėmis. Tačiau net medis nepajėgus sugerti tos sirenos skleidžiamų garsų,

kliūna kaltomis. ir medis visgi ir nėra ta medžiaga, kuri geriausiai sugeria skleidžiamus garsus.



Tai kodėl, po galais, vis nesiliauja tas juokas....? Tiesa, ne pratisai. Tik kai iš vakaro gerokai užpila, arba jaučiasi pervargęs, arba kai nesudeda bluosto kiaurą naktį. O kada jautėsi pasiilsėjęs, ramus ir blaivus, jau ir nebepamena...


nelogiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 13:09
klimbingupthewalls
Artimas ir skardus, lyg kvatotų tiesiai jam į ausį, dargi tyčia, kad jis greičiau pabustų, apibartų ją pro vos pramerktus vokus, o juokui nesiliaujant, galiausiai čiuptų triukšmadarę į savo tvirtas dailidės rankas ir papurtytų tarsi obelį. 

Reikia laiku sustot, dėt tašką, pradėt naują sakinį.

Artimas ir skardus, lyg kvatotų tiesiai jam į ausį, dargi tyčia, kad jis greičiau pabustų. Apibartų ją pro vos pramerktus vokus, o juokui nesiliaujant, galiausiai čiuptų triukšmadarę į savo tvirtas rankas ir papurtytų tarsi obelį.

Plius reikia mest lauk dailidę ir pagalvot dėl žodžio artimas dviprasmiškumo. Kuris čia erzina.

Tik beprotiškai erzina tas klaikus juokas, kuris jau išvirto į kažkokią sireną ir galiausiai jis praplėšė traiškanotus vokus.

kai perskaitau, kad artimas, pagalvoju, kaip apie artimą žmogų, pažįstamą juoką. O jis ten pas Tave pagal atstumą artimas. čia pat. šitam sakinyje va aišku pasidaro, kad jis ne artimas, o klaikus. ir skaitytojas, toks kaip aš, susierzina. venk kažkokių
jis praplėšė – čia galima būtų duoti herojui vardą, vietoj jis.
nes atrodo, kad lyg juokas praplėšė akis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-23 12:26
klimbingupthewalls
vakar perskaičiau. šiandien pabudau ir pagalvojau, kad labai daug kritikos turiu šiam kūriniui ir jeigu vertinčiau tai gal tik 3 parašyčiau.

kaip žemiau rašę vyrai teisingai pastebėjo, smagu, kad pabandei, bet jaučiasi, kad moters rašytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-20 11:58
Sigitas Siudika
laikas daryt paralelę, kurį išryškintu tai ką dabar pasakoji vienoje nuotaikoje. žinau, kad tai nuveda į kitą temą, bet tai būtų laiptelis auktyn.

negaliu praeiti nepasakęs, kad matai daiktus, gali juos panaudoti nupiešdama nuotaiką. geras juoko panaudojimas, bet žmona kažkaip išėjo, vadinasi ir jos mirtis kažkiek įstrigo ir kaip ji išėjo svarbu...kaip išeina žmogus - tai charakteris. tai gyvybė tavo išdėliotuose temose. tu tas temas valdai. pirma tai kas vadinama meilužė - tikrai nėra meilužė. tai sekantis gyvenimo etapas, kuris neprigyja jam. jis kitoks. čia tu pasieki stebėtiną aiškumą. gal kokio linksmesnio kontrastingesnio įvykio pritrūko: gal kokios šventės, darbe, gimtadienio, ..kaziuko mūgės, varžybų, koncerto, arklių lenktynių, kazino, teatro, stoties prostitutės šokio,kepyklėlės torto, kuris primintu juoką..tiesiog , kontrasto, nes kontraste galima geriau ir giliau suvokti kko tas vyras nori.
labai geras ėjimas, kada moteris bando įeiti į vyro padėti. gyvenime mažai moterų tuo gali pasigirti. tiesiog vyras, kuris moteriškai lab ai emocingai žiūri į skyrybų tragediją. nu, bet ..labai gerai , kad bandai įlisti į besidarbuojančio vyro galvą. tai tikrai sunku. b et palieka įspūdį. Labai mažose detalėse ...nėra to vyriško jautrumo. moteris negali perprasti to mechanizmo , bet įlįsti į vyrą - puikį šių dienų idėja. kada vyrai kabinėjasi, o čia moteiris bando suvoktio kodėl jie kabinėjasi, nors gyvenam jau milijonus metų šalia.
detalės tave padaro matomą. argi ne to siekei? personažas kiek moteriškas, bet turi ir vyriškų savybių.
moters juokas susiaurinta aistra, gal net nejaukumas, kažkokkios ligos išdavystė. o vyras pergyvena. Tu pasirinkai labai moterišką detalę - juoką. vyras nelabai gali prisiminti isteriško juoko. gal tavo vyras prisimena, bet labiau prisiminčiau žvilgsnį, šokio judėsį, susikaupusį veidą. juokas puiku kada jis netikėtas ir nesikartojantis. akcentas.prisimink baleriną tu įsivaizduoji ryškiausiai kada ji baigia kokį judėsį, o ne jos visą šokį.
konstruoji ir toje konstrukcijoje matyk pasekmes. pasekmės istorijoje svarbiausia. man ne visai aišku kas po to. įvykis - ji paliko ir kita moteris gėras, jautrus ir veiksmingas, bet kas toliau? mirtis? narkotikai? šokis aplink laužą? vesk, vesk...rodyk vyrišką išeitį.
teatrališkų bruožųū yra, todėl įsivelia abejonė ar visa tai tikra istorija. tai daugiau epizodas, ir iš epizodo daug negali tikėtis, kaip ir iš scenos vienos , vienišos.
teatrališkai baigi, bet nėra skausmo kada jis eglišakiais pasikloja, mirties patalą...nu , gal ten nėra tokia jau mirtis, bet ji numatoma. ir čia turi stipriai pagalvoti : ką vyras toks teatralas štoli? ar vyras norės taip numirti. didysis Šapras eglišakių neklojo...remkis vyro profesija - ten išryškėja jo charakterio vyriškumas.
nu..
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-20 08:42
Egla
Ta sakinių puošyba- tai naujos išraiškos paieškos. Poetiniai mėginimai kitaip apsakyti faktą.
Patiko kai kurie palyginimai, emociškai tikslūs- pvz. papurtė kaip obelį...patiko, kad žvakei suteikė gyvastį:)
Emociniuose dalykėliuose galima ir paradoksų paieškoti ir vaizdiniuose, ir palyginimuose, bet taip, kad vientisumo nekliudytų. Nelengva, bet įdomu.
Ačiū tau, kad rašai, mokaisi ir kitus( mane) pamokai:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-20 06:40
Žilis van Gogas
Tobulumui nėra ribų...bet 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-19 22:00
sesė mėta
Nu šėtono išvarymo metodas tai toks visai nematytas :D. Tobulėja ta ČakoPelėda ne dienom, o valandom, net pavydu. Kažkaip gerai ir įtikinamai, man kaip moteriškos lyties sutvėrimui, susiskaitė tas vyro pasaulis. Vaizdinga (sutinku su Damastu - ypač kiemas ir meilužė), gražu netgi, tik vietom kliuvo visokios smulkmės - lyg klaidos paliktos, lyg sakiniai keistai sukonstruoti. Atrodo, lyg greitomis būtum parašius. Bet vėlgi, net jei greitomis, vis vien pavydu :).
A, ir tas lego laivelis mane irgi truputį išmušė iš vėžių.

Kažkur tarp 4 ir 5 (nesinori taip drąsiai rašyt 5 vien dėl to, kad manau, jog gali dar geriau ;) )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-19 20:59
Fake_writer
Sutinku su prelegentu iš apatinio aukšto- įspūdis geras, bet vientisumo gerokai trūksta.
Vaizdas maždaug toks: viskas piešiama pilkšvai, atspalviai vis niūryn ir taip karts nuo karto- pist'- geltona, pist'- ružava (amžinojo gedulo mėnuo, skrajūnas paukštelis, liepsnelės tauriajame gėrime...). Išmuša mane iš balno tokie viražai.
Gal kiek per daug to juoko, ypač kai jis jau "šėtoniškas" ir slapstosi visur. Kažkaip prapuola mistika, toks vidutinio lygio siaubekas belieka.
Ritualai nelabai aiškūs, bet kad herojui stogas plaukia tai juntama :) Bet tada tie "brangūs lašai" nelimpa. Nes jam kaip ir dzin viskas, kad tik tas juokas nutiltų.
Lego laivelis galėtų kažką simbolizuoti. Nes šitaip jis tik rankena be stalčiaus.
Ir taip, labiausia vykus vieta apie meilužę.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-19 16:08
Damastas
Yra nuosekliai vystoma nuotaika. Tiesa, vietomis ją kiek išblaško kalbos puošyba.
Bendroje sumoje įspūdis labai geras. Ypač vykęs meilužės portretas, taip pat ir kiemo, laiptų aprašymas.
Tam tikri momentai  gavosi daug subtiliau.
Nesu tikras dėl simbolikos. Didžiausias klaustukas man liko laivelis iš Lego.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą