Šėtono išvarymas

Šįryt vėl pažadino jos juokas. Artimas ir skardus, lyg kvatotų tiesiai jam į ausį, dargi tyčia, kad jis greičiau pabustų, apibartų ją pro vos pramerktus vokus, o juokui nesiliaujant, galiausiai čiuptų triukšmadarę į savo tvirtas dailidės rankas ir papurtytų tarsi obelį. Ir žiūrėtų, kaip purtant siūbuoja jos kiek per didelės krūtys. Kai siūbuodavo, jam patikdavo, kad jos tokios pilnos. Tik beprotiškai erzina tas klaikus juokas, kuris jau išvirto į kažkokią sireną ir galiausiai jis praplėšė traiškanotus vokus.

Suknistas žadintuvas!  Prie pat ausies. Jis nuspaudė mygtuką – dar kiek snūstelės. Dabar jos juokas aidi gerokai tyliau ir kur kas toliau, lyg iš vonios, o gal iš jų mažos, jaukios virtuvės, išpuoštos jo patiems kaltomis medinėmis lentelėmis. Tačiau net medis nepajėgus sugerti tos sirenos skleidžiamų garsų, kurie, rodos, vėl ima artėti, todėl Jonas užsikemša vieną ausį, tuomet kitą, - tačiau niekas nepasikeičia. Ničniekas nesikeičia jau nuo praeito lapkričio, to amžinojo gedulo mėnesio. Lena sako, kad sielvartas ilgiausiai gali trukti metus, o jei užsitęsia, tai jau depresija. Ar jam jau depresija? Ne. Tai kodėl, po galais, vis nesiliauja tas juokas....? Tiesa, ne pratisai. Tik kai iš vakaro gerokai užpila, arba jaučiasi pervargęs, arba kai nesudeda bluosto kiaurą naktį. O kada jautėsi pasiilsėjęs, ramus ir blaivus, jau ir nebepamena...

Jonas atsisėda, pasirąžo ir nuleidžia savo šviesiai rudus plaukeliais apžėlusias kojas, kurios šiandien tarsi ne jo. Pabando nusižiovauti, tačiau surakintas žandikaulis trakšteli ir nutraukia beįsiplieskiantį  žiovulį pačioje saldžiausioje vietoje. Basomis kiūtindamas vonios link, skaudžiai užmina ant nebaigto statyt lego laiviūkščio ir net viaukteli iš netikėtumo.

Ne, šiandien jis čia negrįš. Iškart po darbo užbėgs pas Lenočką,  ten ir pernakvos. Pradžioj, žinoma, paklausys jos klampiu nuo cigarų ir brendžio balsu traukiamų romansų.  Ji, kaip visuomet, paprašys akompanuot, bet jo nuo darbo sugrubę pirštai jau nebe tokie jautrūs, kaip jaunystėje, ir Lena neapsikentusi pati paims gitarą į rankas.  Na ir tegul,  šį kartą jis nenusiteikęs akompanuoti. Nenusiteikęs nei taisyti, kalti, remontuoti ar n-tąjį kartą perstumdyti baldus jos eklektiškame butelyje,  prikimštame įvairaus senoviško šlamšto. Jis trokšta tik  pasinert į tos moters aplinkos ir kūno skleidžiamus garsus,  kvapus, vaizdus, įkrist į savo pamėgtą krėslą ir romiai laukt, kol nuvargusi Lena apsižergs jį ir paprasčiausiai leis jo sielai išskrist, lyg skrajūnui paukšteliui. Nesvarbu kur, kad tik toliau nuo to beprotiško juoko. Bent vienai nakčiai, o tada ir vėl... Viskas iš naujo, iki kito karto. Kito pabėgimo iš gyvu pragaru virtusio jo viengungiško būsto.

***
Sunkiai vilkdamas kojas, pakeliui prigriebęs rūkytos žuvies, sūrio bei alaus užkandžiams ir  brendžio – desertui,  jis sliūkina akmenim grįsta gatve, kol prieina džiūvančiais rūbais nukarstytą ankštą kiemą su mediniais sraigtiniais laiptais.  Sukandęs dantis kopia aštuoniasdešimt sutrešusių laiptelių, besisukančių į iš pažiūros apleistą palėpę.
Ilgai spaudžia išklerusį skambutį, kol pasirodo ji – vienais apatiniais, nesveikai raudonais žandais, jau žilstelėję plaukai susivėlę lyg pakulos. Ir ji pati it sena nupešiota varna, užtat tokia jauki ir sava. Šykščiai šyptelėjęs, Jonas pasilenkia pabučiuot tai kūtvėlai į skruostą, bet šįkart ji išsisuka nuo pasisveikinimo.  Atsiprašinėja, turinti svečių. Svečių... Lyg būtų užmiršusi, stačiai iš atminties ištrynusi, jog penktadieniais jis, Jonas, yra vienintelis ir pagrindinis jos svečias jau... Kiek jie čia pažįstami? Pusmetį? Daugiau? Nors jam rodos, kad pusę gyvenimo. Blogesniąją pusę.

Paimk alų, bus svečiam – siūlo. Ir sūrį pasilaikyk, juk žinai, nevalgau aš to supelijusio. Ne ką tu, ką tu, nėra už ką – dvigubai greičiau nukėblina stačiais išplerusias laiptais, o kur dabar? Ir tikrai – kur?
Nejaugi namo?  Gerai bent, kad paėmė brendžio.  Alus vis tiek nebūtų sušildęs jo sustirusių galūnių, nebūtų nuraminęs ir jau tikrai nepajėgtų nutildyt to šėtoniško juoko. Ten visur ji. Jos akys žiūri iš pravirų spintų, ji slepiasi už visų durų, o vos prigulus, jos rankos švelniai liečia nugarą ir šiltas kvėpavimas kutena ausį. Bet užvis sunkiausia tverti tą juoką, kuris, kadaise žavėjęs savo užkrečiamu nuoširdumu, dabar skamba visiškai nejaukiai, net bauginančiai. Tai pernelyg isteriškai, tai  atvirkščiai, dirbtinai ir monotoniškai, o rytais – šaižiai, lyg tas senas džeržgiantis žadintuvas. Kartais atrodo, lyg ji laigytų po namus, besiruošdama svarbiam pobūviui. Jis girdi ją tai iš virtuvės, tai iš balkono, o kai palenda po antklode – visai šalia lovos. Paryčiais ji jau būna įsirangius į jo lovą ir kvatoja stačiai pasimėgaudama, tiesiai ausin.   
Ne, šįvakar jis kategoriškai atsisako to klausytis. O jei jis, Jonas, nustos jos klausytis, ana turės išeit, nes kitaip juk kokia prasmė?

Vos tik įžengęs pro duris, kiek tik gali ištvert ausis, pasigarsino radiją. Kažkokia sena daina apie jūreivius bemat priminė jam nebaigtą darbą ir kiek nudžiugęs, kad vakaras nepraeis visiškai bergždžiai, surenka nuo žemės šįryt išspardytas detales ir švilpčiodamas renka laivą, kurio vakar taip ir nepabaigė.

Kažko trūksta. Aha, štai ir ji – šių namų šiluma, mažytis jo aukuras.  Iškrato susilydžiusios žvakės likučius iš senos, pajuodavusios žvakidės.  Uždega naują ir stebėdamas, kaip žvakės liepsna atsispindi brendžio taurėje, pajunta, kad ima šiurpti sprando oda. Liepsnelės plevenimas tauriajame gėrime, degančios žvakės kvapas, sumišęs su brendžio skoniu.  Betrūksta tik eglišakių. Regi jos veidą tarp žvakių, sustingusį veidą be jokios išraiškos. Mato jos putlias, apetitą žadinančias šlaunis, kurios viliojamai prasiskleidžia, galop sulinksta per kelius ir tuo pat metu lėtai kilsteli dubuo... Jonas priglaudžia taurę prie lūpų, bet neišgeria, staigiu rankos mostu šliūkšteli gėrimą žvakės link, bet toji vikriai išsisuka, ir šoktelėjusi aukštyn, plieskia kaip plieskusi. Dabar jau abiem rankom nubraukia nuo stalo viską ką tik pasiekia: laivo modeliuką, žvakidę, dubenėlį jau apdžiūvusių vynuogių. Šukės ir vaškas pasipila į visas puses, modeliukas suskyla į daugybę mažų detalių.  Jonas keikteli, atbula ranka nusišluostęs šykščią vyrišką ašarą. Muzika nutyla ir jis vėl išgirstą tą juoką. Šįkart aišku, kad jis sklinda iš vonios kambario.

Jonas vienais marškiniais išbėga laukan, bet netrukus grįžta nešinas pora eglišakių ir net nenusiavęs batų žengia ten, iš kur sklinda jau gerokai prislopintas, tačiau dar nemalonesnis, bemaž piktdžiugiškas krizenimas. Sulenkia eglės šakeles puslankiu,  paguldo ant vonios krašto, per vidurį įbeda žvakę be žvakidės,  suteikia jai gyvastį, tada pasikloja patalus tiesiog vonioje, nusimeta drabužius ir įsliuogia ten it barsukas į savo olą.  Atlošia galvą, užsimerkia, pasistato butelį tarp kojų, tačiau viena ranka prilaiko, kad brangūs lašai, neduokdie, neišsilietų, kita suima save ir žiūrėdamas į lėtai smilkstančią žvakę, ilgai darbuojasi: iš pradžių švelniai, galop vis stipriau ir galiausiai nuožmiai, kol galiausiai trūkčiodamas išsiveržia, lyg besispaudydamas ugnikalnis. Tuomet nusipurto, apsišluosto ir vis dar lipnia ranka susipila į burną tiek brendžio, kad paspringsta ir galiausiai  pradeda beveik šuniškai inkšti. Išeik, dabar jau išeik – tyliai šnabžda sukepusios lūpos.

Juokas nutyla.