Sutilpę

šioj dimensijoj laiko kitaip rodos būti negali
prasilenkiam visi kaip per dangų vis lekiančios tiesės
ir sunku pastebėt kaip rugsėjis pavirsta į spalį
o aš vis dar laikau savo virpančią ranką ištiesęs

lygiai tiek ir matyt pro tą rūką – per ištiestą ranką
kai apčiuopti sunku miglose tavo skęstantį veidą
bent jau leisk pamatyti per sapną tave ir užtenka
nors žinau kad sapnai tarp bemiegių naktų išsisklaidę

išsiskleidę žiedais kaip turgely dirbtinių lelijų
žiba puokštė baltesnė nei visos prožektorių šviesos
sako tokios nei gruodo pirmųjų šalnų nebebijo
nebebijom ir mes jei mintim vis dar esame dviese

ne šalnų pakąsti ne švytruojančių laiko kastuvų
ne vandens išplauti apriboti ne linijų kūnų
nespalvotam kine kur nei smalkių nei sniego nebuvo
ir galėtum prisiekti kad čia ir žiemų nebebūna

tik toks jausmas namuos lyg čia tinkas pradėtų byrėti
kaip senam švytury kur šviesos negesina per naktį
tykiai smilksta iš tolo raudona ugnis – cigaretė
nes Ikaras vėl davė nuo savo sparnų prisidegti

kai per sapną krenti ir sakai nieko blogo negali
tau nutikti mieguos net po vėjo siūbuojančiom kilpom
prie manęs prisiūk savo odą kaip knygos viršelį
po kurio mes abu šitą amžiną rudenį tilpom