neapolitiškai

                                             …visada                                          kai
                                               atrandu tave iš naujo,                džiaugiuosi
                                  kosminiu  užmoju ir noriu nenusilenkdama laisvai tarnauti,  
                    nes esu laisva ir tu, mano miela, esi laisva mano nežinios ir tikėjimo paragavusi,
          naivumo mano ir nuogastavimų pripildyta, tai priartėjanti tai sustabdanti, tai tolstanti silpnųjų
     pažadais; jei mokėčiau tave perskaityti taip kaip dera, tapčiau smiltimi jūros kranto kopoje, šermukšnio
  ašara ar kadagio uoga verboje; bet tu taip giliai laikai savo lobių skrynias, o kodai visi išplukdyti su Naglio 
ar Neringos valtim kitąpus vandenynų, kad nebus tokios išgąsties tave kaip šaltinį atrasti, nes tai reikštų di-
džiausią  atsakomybę ir tuo pačiu vidinį kalėjimą mano, mūsų ir tavęs. Norėčiau ir tuo pačiu bijau prasi-
tarti, kad tu būni egoistė, mieloji mano, netrokštanti visų priglobti, kaip ir gandrė, žinanti kiek mažylių
 gali tilpti jos lizde. Ir jeigu ne visi plunknomis apsikaišę, juk kartais ištari abejones ar parodai irzlumą. Taip su-
žmogindama tave esu baili ir primetu tavo didybei savo silpnumą. Ir visos aplinkos silpnumą, kurį patys formuoja-
me ne iš kitų, bet iš savęs pačių. Atsainiai bendraudami kuriame atsainią ateitį sau ir visiems, o kartu nieko ne-
norime pripažinti. Niveliuojame savo ir kitų tikėjimus, netikėjimus, ignoruojame tradicijas ir neriame rykliais
 į kosmopolitiškumą, kuris viską turėtų išpirkti. Tačiau nėra tokios valiutos, kuri galėtų įkainuoti tautos 
         vertybes,  kalbą, istorinę ir kultūrinę patirtį. Tik kai išvyksti toli ir ilgam ir grįžęs namo jau 
                      pačiame aerouoste bučiuoji  gimtą žemę, pradedi jausti tapatybę ir tampi visuma, kartu
                                   su tavim jauti                tavo įsčias, motiniškumą ir nepakartojamą meilę. Mieloji,
                                            tu                     esi daugiau nei kalba, žmonės, papročiai ir teritorija, tikrai
                                                                  esi dvasia, kuri po dalelę sukritusi į kiekvieną čia  gimusį.                                                                                                     
                                                                       Jei pareikalausi, numirsiu už tave, jausdama tau       vien 
                                                                            tik meilę. Nes tu pasėjai mane, auginai ir             gynei, o 
                                                                                 aš  tik mėgavausi tavo teikiama laisve.              Esu
                                                                                     tau skolinga, mano mylima šalie,
                                                                                                mano gimtine…